– Šis muziejus – ne kažkokia mano užgaida. Keturių tūkstančių skarelių aš nenešiosiu, man užtenka vienos. Surinkdama jas visas į vieną vietą aš norėjau parodyti, koks beribis yra žmogaus kūrybiškumas ir kiek kartais daug gali papasakoti paprastas, dažais išmargintas medžiagos gabalas, – sako garsi Lietuvos žolininkė joniškėlietė Adelė Karaliūnaitė, kuri šios vasaros pradžioje Joniškėlyje atidarė skarų muziejų. Vienintelį tokį Lietuvoje, o gal ir pasaulyje.

„Moterų laimė“

Naujasis muziejus įsikūręs buvusios Joniškėlio pieninės ūkinėse patalpose. Tačiau net ir visą gyvenimą čia dirbusieji dabar neatpažintų šios vietos. Kažkada buvusios drėgnos ir niūrios sienos paverstos jaukiomis erdvėmis, kurios veikiau primena pasaką „Tūkstantis ir viena naktis“, o ne vietą, kur stovėjo mašinos ar buvo supiltos krosnims kūrenti skirtos durpės.

Vos įžengus į vidų, mus pasitinka originaliai keliomis dešimtimis pagalvėlių dekoruotas prieangis.

– Reikėjo kažkuo apšiltinti įėjimą, taip ir atsirado šios pagalvėlės, – pasitikdama mus ištaria Adelė Karaliūnaitė.

Prie kiekvienos pagalvėlės (jų joniškėlietės kolekcijoje daugiau nei 300) tvarkingai prisegtas QR kodas, kurį nuskenavus telefonu patenki į muziejaus interneto svetainę https://museum-scarlet.eu/

Virš pagrindinio įėjimo – didžiulė medžiaginė skruzdėlė, ant kurios nugaros – muziejaus pavadinimas – SKAR.

– Tai muziejaus simbolis. Kaip skruzdė po šapelį suneša skruzdėlyną, taip mes sunešėme šį muziejų. Viskas, kas čia eksponuojama, surinkta iš Joniškėlio arba iš „moterų laimės“. Taip vadinu sendaikčių turgus ar parduotuves, kuriuose labai mėgstu lankytis. Skaras renku jau kokius trisdešimt metų. Dabar suprantu, jog tai pradėjau daryti per vėlai. Daugybę kartų teko girdėti „buvo mamos, močiutės, bet išmetėm…“ Kartais pasiseka atrasti seną skrynelę. Pradarai – o ten visas moters gyvenimas – skaros, staltiesės, nėriniai, – pasakoja pašnekovė.

Adelė rodo originalią dėžę, kurios užrašai išduoda, jog joje buvo laikomas kažkada Joniškėlio pieninėje gamintas sviestas. Šalia – šviesaus atminimo Adelės tėvelio medinė bačka, greta jos – kone šimto metų senumo kaimynės Onos Antanaitienės skrynelė.

– Čia nėra atsitiktinių daiktų. Kiekvienas yra artimas, brangus ir su sava istorija, – tikina Adelė.

Daugiau nei 4 000 skarų

Iš prieangio žengiame į koridorių, kurio visos sienos padabintos šalikais su įvairių sportinių klubų atributika.

Kilsteliu antakį – Adelė ir sportas?

– O kodėl ne – aš juk jaunystėje žaidžiau rankinį, – juokiasi garsi žolininkė.

Čia pat galima išvysti ir arklių gūnias, ir pončus – tradicinį lotynoamerikiečių viršutinį rūbą.

Tačiau iš visų įvairiaspalvių koridoriaus puošmenų labiausiai į akis krenta sena vilnonė skara.

– Čia mano amžinatilsi babytės Adelės Karaliūnienės skara, kuri greičiausiai buvo parsivežta iš Rygos. Tai brangus daiktas – austas ant plačių staklių, iš visų keturių pusių puoštas kutosais. Aš labai ilgai su ja dalyvavau Gyvosios archeologijos festivaliuose, – prisimena joniškėlietė.

Brangus šeimos reliktas tarsi užsimena, jog nuo šios akimirkos prasidės tikroji kelionė. Keli žingsniai švelnioje prietemoje ir mes patenkame į pasaką. Šis palyginimas banalus, bet rasti tinkamą apibūdinimą tam, kas iškyla prieš akis – nepaprastai sunku.

Ant sienų – šimtai margaspalvių skarelių, kurios sukabintos bei sukomponuotos taip, kad atrodo tarsi vienas gyvas paveikslas.

Palubėje – šeši šviestuvai, kurie įkomponuoti į iš kelių dešimčių prabangių skarų suformuotą kupolą. Nejučia pagaunu save galvojantį, jog esu ne Joniškėlyje, o prabangiuose Tolimųjų Rytų šacho namuose.

Prabangos įspūdį sustiprina ir tai, kad visos grindys nuklotos kilimais.

Ir vėl užtenka Adelei prasižioti ir kiekviena, net ir pati mažiausia kambario detalė, ima pasakoti savo istoriją.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės dovanota skara, JAV ambasadorės Anne Hall dovanota bandana – kaubojų skarelė, iš Tibeto atvežta siuvinėta jako vilnos skara – tik keli eksponatai, apie kuriuos Adelė Karaliūnaitė galėtų pasakoti valandų valandas.

Kambario centre – kelios prabangios senovinės suknios. Ant vienos iš jų – reta metalinė rankinė.

– Ji – iš Karpių dvaro. Kažkada čia atkeliavo iš Sankt Peterburgo.

Virš durų kabo jaunos besišypsančios ir Adelės dukrą Gintarę labai primenančios moters nuotrauka.

Paklausus, ar čia Gintarės portretas, moteris prapliumpa juoku:

– Čia aš! Bet nuotraukoje yra ir Gintarė. Mane nufotografavo paskutiniais mėnesiais, kai jos laukiausi.

Į skarą žvelgia kaip į vertybę

Kita muziejaus erdvė – gėlių kambarys, kurio centre – baltas fortepijonas.

– Tai garsios Švedijos balerinos repeticijų fortepijonas. Po jos mirties vaikai instrumentą atidavė už dyką vieniems lietuviams, o šie jį man padovanojo. Tereikėjo tik padengti transportavimo išlaidas, – sako Adelė.

Nors muziejaus veikla dar tik įsibėgėja, bet gėlių kambaryje jau spėjo įvykti keli kameriniai muzikiniai renginiai.

Virš fortepijono – šviestuvas, pagamintas iš skarų ir… šokinėjimo batuto.

Iš tiesų, vaikštant po muziejų, stebina ne tik eksponatai, jų istorijos, bet ir neišsenkanti Adelės fantazija:

– Visas dizainas – mano. Ir tai, ką matote aplinkui – padaryta iš to, kas buvo po ranka. Vitrinos – iš buvusios Joniškėlio mėsos parduotuvės langų, sienos iš senų rąstų ir t. t. Be to, buvo daugybė žmonių, kurie kažką atvežė, paaukojo, padėjo. Be jų nebūtų šio muziejaus.

Ir vėl istorijos, istorijos, istorijos.

Apie šventąją Veroniką, kuri kryžių nešusiam Jėzui drobe nuvalė veidą, apie Italijoje esantį Abruco regioną, iš kur kilo mums visiems pažįstamas abrūsas ir t. t.

Garsi joniškėlietė rodo Japonijos ambasados dovanotą skarelę, gūnią, skirtą drambliams, terakotinės armijos iš Kinijos skulptūrėlę, ant kurios aiškiai matyti seniausios pasaulyje kaklaskarės atvaizdas, kažkada Kauno „Kaspino“ gamykloje iš nailono (iš tos pačios medžiagos čia buvo gaminamos dirbtinės kraujagyslės) austas skareles, originalią 1934 m. Linkuvos karčiamos staltiesę…

– Kai pradėjau rinkti skaras, pabandžiau į jas pažvelgti kaip į vertybę, kurių kiekviena pasakoja žmogaus istoriją. Štai viena mano pirmųjų skarelių. Ji – Anelės Žalkauskaitės-Narvydienės, kuri buvo ponios Marijos Karpienės tarnaitė, o jos vyras – vežikas. Grįždami iš Peterburgo jie mano babai parvežė skarelę ir sidabrinį porcigarą, suvyniotą į vilną, nes tikėta, kad ji apsaugo metalą nuo pajuodavimo, – apie eksponatą pasakoja A. Karaliūnaitė.

Vilkė

Adelės kolekcijoje daugiau nei keturi tūkstančiai skarų – senų, retų, brangių, kurtų garsių dizainerių. O kuri iš jų mieliausia pačiai muziejaus kūrėjai?

– Pirmiausia jau minėta močiutės skara, kuri pasitinka visus užsukusius į muziejų. Jie – tarsi mano visa esybė. Bet yra dar viena, kurią radau labai netikėtai ir kuri man priminė staigų ir labai daug nulėmusį mano gyvenimo posūkį. Kalbu apie skarą, ant kurios nupiešta vilkė. Kodėl būtent šita? Man visuomet patiko menas. Aš mokiausi Stepo Žuko dailės technikume tekstilę ir audimą. Iš čia, ko gero, ir tas spalvų, medžiagų, audimo technologijos suvokimas bei pajautimas. Tačiau vieną kartą Kaune prie manęs prisiplakė iš zoologijos sodo pabėgusi vilkiukė. Po šio susitikimo aš išėjau studijuoti veterinarijos.

Ramybės uostas

Šį rugsėjį jubiliejų švęsianti žymi žolininkė visą gyvenimą stebina savo energija.

– Iš kur ji? Reikia būti geru žmogumi. Aš nei ką ypatingo valgau, nei geriu, tiesiog stengiuosi būti gera. Siekiu savo tikslų ir atsiriboju nuo tų, su kuriais nemalonu bendrauti. Nesvarbu, kas jie bebūtų. Šis muziejus – mano lizdas, kurį aš pamažu suku. 13 metų gydžiau gyvūnus, 30 metų – žmones. Aš nežinau, kiek dar galėsiu dirbti, vairuoti, keliauti. Todėl noriu turėti vietą sau. Ramybės uostą, kur būtų gera ir man, ir čia užsukusiems svečiams, – mintimis dalinasi žolininkė.

Paklausta, ar ši vieta gali būti gyva be Adelės charizmos – moteris kategoriška:

– Yra juk vaikai. Jaučiu didelį palaikymą iš dukros, sūnaus, marčios, anūkų. Jūs galvojate, kad aš čia viena viską padariau? Juk reikėjo kiekvieną skarą išmatuoti, aprašyti, nufotografuoti, surasti vietą, kur pakabinti. Dirbo ir jie. Sūnus Justinas man labai padeda kas susiję su virtualia erdve. Krikšto dukra kabino skaras palubėje ir t. t. Jie neleis šiam muziejui mirti.

Nors muziejus veikia jau antras mėnuo, čia vyko keli renginiai, oficialaus SKAR atidarymo nebuvo.

– Artimiausių žmonių, kurie prisidėjo prie šio muziejaus atsiradimo, yra per 200. Vien juos sukvietus jau būtų milžiniška šventė. Festivalis. Nors apie jo organizavimą aš taip pat pagalvoju. Gaila, kad mirė Pasvalio „Bobų vasara“. Manau, kad skarelės leitmotyvas šiam festivaliui puikiai tiktų ir jis galėtų atgimti Joniškėlyje, po šio muziejaus vėliava, – planais dalinasi Adelė.

SKAR muziejuje eksponuojama tik nedidelė dalis Adelės Karaliūnaitės turimos skarelių kolekcijos. Ateityje planuojama daryti temines, galbūt net vienos skaros parodas, įvarius renginius bei sutikimus.

– Jaučiu, jog muziejaus kūrimo etapas baigtas. O kas bus toliau – parodys laikas, – šypsosi muziejaus įkūrėja ir kviečia visus norinčius (prieš tai iš anksto suderinus susitikimo laiką telefonu) užsukti į spalvingą bei daug istorijų papasakoti galintį skarų muziejų.