Siūlomas minimaliai invazinis vienos galimos Vytauto Didžiojo palaikų vietos patikrinimas

Darbo grupė ilgalaikei Vilniaus arkikatedros tyrimų, apsaugos ir tvarkybos darbų programai parengti pritarė siūlymui dėl minimalios apimties vienos iš galimų Vytauto Didžiojo palaikų buvimo vietų patikrinimo mauzoliejuje. Lietuvos istorijos institutui pavesta parengti tokio patikrinimo veiksmų planą, kuriame būtų nustatyta metodika, rizikų valdymo priemonės, reikalingi specialistai ir būtini suderinimai.

Pabrėžiama, kad galimas patikrinimas būtų atliekamas tik laikantis mažiausios intervencijos principo, Kultūros paveldo departamento nustatytų sąlygų ir gavus Vilniaus arkivyskupijos kurijos ekonomo tarnybos bei Bažnytinio paveldo muziejaus sutikimus. Platesnės apimties invaziniai tyrimai šiuo metu negali būti pradedami neturint pakankamai mokslinių ir paveldosauginių duomenų.

„Net ir labai nedidelė intervencija tokiame objekte turi būti vertinama kaip jautrus veiksmas. Todėl siūloma, pirmiausia, atlikti tik tokį patikrinimą, kuris leistų gauti papildomų duomenų ir nesukeltų neproporcingos rizikos kultūros paveldo objektui“, – teigia darbo grupės vadovė, Ministrės Pirmininkės patarėja Ingrida Kutkienė.

Minimalios apimties patikrinimo metodas leistų patikrinti vieną iš tyrimų metu nustatytų galimų palaikų palaidojimo vietų, kartu užtikrinant kuo mažesnį poveikį Vilniaus arkikatedros bazilikos vertingosioms savybėms, autentiškai medžiagai, konstrukcijoms ir galimiems laidojimo objektams.

„Šioje situacijoje svarbiausias principas – ne skubėti, o veikti tiksliai, pagrįstai ir saugiai. Darbo grupė sutaria, kad platesnės apimties invaziniai tyrimai negali būti pradedami neturint pakankamai duomenų ir neįvertinus visų rizikų. Galimas tik minimalus, technologiškai kontroliuojamas patikrinimas, jam pasirengus pagal visus paveldosaugos reikalavimus“, – sako Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras.

Minimalaus invazinio patikrinimo metu privalėtų būti užtikrintas išsamus proceso dokumentavimas, tyrime turėtų dalyvauti atestuotas architektas, tyrimų vykdytojai ir, esant poreikiui, kitų sričių specialistai.

Prieš galimą patikrinimą būtų įvertintos ertmės mikroklimato ir aplinkos sąlygos, numanomas švino lakšto buvimas, poveikis jautriems objektams – tekstilei, organinėms medžiagoms ar kitiems potencialiems radiniams. Tyrimo metu turėtų būti kontroliuojami gręžimo technologiniai parametrai, įskaitant temperatūrą ir vibraciją, siekiant išvengti neigiamo poveikio.

Platesnės apimties invaziniai tyrimai, darbo grupės siūlymu, galėtų būti svarstomi tik įvertinus minimalios apimties patikrinimo rezultatus, parengus tyrimų ir rizikų valdymo planą, įtraukiant platų specialistų ratą – archeologijos, antropologijos, paveldosaugos, restauravimo, architektūros, konstrukcijų, biologinės saugos ir mikrobiologijos sričių ekspertus.

Palaikai buvo perkelti

1430 m. Vytautui mirus, jis buvo palaidotas Vilniaus arkikatedroje, šalia mirusios žmonos Onos kapo, prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus, netoli tos vietos, kur dabar stovi XVIII a. pab. pastatyta alegorinė „Dievo meilės” skulptūra.

1530 m. degė ne tik katedra, ber ir Vytauto kapas bei antkapis. Po gaisro Vytauto Didžiojo palaikai perkelti į senosios Karalių, dabar Valavičių, koplyčios kriptą, vėliau vysk. Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu sugrąžinti atgal ir antkapinėje plokštėje pridėtas ir Bonos Sforzos įrašas lotynų kalba.

XVII a. per vykusius karus Didžiojo kunigaikščio antkapis sunaikintas. Manoma, kad Vytauto palaikai galėjo būti paslėpti pačioje katedroje.

Ankapio įrašą 1853 m. memorialinėje lentoje atkartojo grafas Eustachijus Tiškevičius apačioje pridėdamas prierašą apie gaisrą ir atminimo įamžinimą.

Kur šiuo metu yra Vytauto Didžiojo palaidojimo vieta, nežinoma.