Verpstes ir prieverpstes drožinėjantis Albinas Šileika jau ne vienerius metus rengia edukacinius užsiėmimus, o savo drožinius pristato parodose, dalyvauja konkursuose. Policininko profesiją pasirinkęs tautodailininkas laisvu laiku kuria naudodamas tautinius motyvus. „Laisvalaikiu parsineši lentą ir grauži“, – juokėsi jis.

Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Kas gimsta turtuolių šeimoje, kas asocialioje šeimoje, kas dar kur nors… Mano likimas toks – gimiau Vilniuje. Vos gimusį motina įkišo į rudą lagaminą ir paliko ant laiptų prie Kalvarijų turgaus. Žmogus, išėjęs rūkyti, pamatė lagaminą ir išgirdo vaiko klyksmą. Parsinešė namo. Tada – ligoninės, vaikų darželis, skirtingi miestai. Keliavau po visą Lietuvėlę. Sutikau daug gerų žmonių, kurie padėjo.

Kaip susidomėjote verpsčių ir prieverpsčių drožyba?

Pradėjau vaikystėje būdamas dešimties metų. Mokykloje būdavo technologijų pamokos. Taip ir susidomėjau. Ne tik verpstes darydavome, bet ir rankšluostines, skulptūras, ąsočius, lėkšteles. Peiliukus patys pasidarydavome iš metalo ir su jais drožinėdavome. Man gerai sekėsi, dalyvaudavau medžio drožybos konkursuose. Mėgau skaityti knygas, domėtis tautiškumu, nes tai yra Lietuvos paveldas. Man patiko braižyba. Atsirado noras drožti medį. Po truputį užsikabinau. Laisvalaikiu parsineši lentą ir grauži (juokėsi). Ką nors savo pridedi, ką nors atrandi naujo. Dabar užsiimu tik verpstėmis ir rankšluostinėmis.

Kodėl pasirinkote policininko profesiją?

Įdomiai išėjo. Esu kilęs iš Dzūkijos krašto. Kai atvykau į Uteną, įsidarbinau „Saulės“ gimnazijoje. Dirbau staliumi, santechniku. Vienas technologijų mokytojas patyrė traumą, tad mane pakvietė mokyti vaikų. Vėliau man sakė: „Stok į policijos akademiją“. Tai ir įstojau. Reikėjo išlaikyti kūno kultūros, užsienio kalbos, matematikos egzaminus. Darbas patinka, šioje sistemoje dirbu 30 metų. Viską pažįstu nuo A iki Z. Dirbti galiu ir nuotoliniu būdu. Prie to pačio darbo stalo ir verpstes kuriu.

Patiko mokytojauti?

Aišku patiko. Buvau ir geras, ir blogas mokytojas (juokėsi).

Kaip derinate pomėgį su darbu?

Drožinėju laisvalaikiu. Turiu namą, bet noriu pasistatyti dirbtuves, nes turiu problemą, kaip išsipjauti medį. Nėra kuo. Važiuoju pas kitus medžio drožėjus ir prašau pagalbos. Mano darbo laikas toks: tris dienas dirbu, trys laisvadieniai. To laiko užtenka. Štai per atostogas mokiau žmones drožybos amato. Buvau ir į užsienį mokyti išvažiavęs. Lietuvių bendruomenės visa tai finansuoja. Aš labai mėgstu keliauti. Daugiausia Lietuvoje. Man užsienyje nieko ten įdomaus nėra. Savam krašte geriausia. Dar patinka prie žemės prisiliesti, prie jos pabūti.

Kiek susidomėjimo sulaukia jūsų vedami edukaciniai užsiėmimai?

Grupės būna nedidelės – maždaug po septynis žmones. Tada lengviau dirbti. O jei rengiame mokymus kituose miestuose, susirenka po dvidešimt žmonių. Pasitaiko, jog žmonėms nepavyksta, tuomet parodau, paaiškinu. Visus ratu apeinu. Įvairiausių žmonių susirenka, o dažniausiai 25–30 metų amžiaus. Turi stebėti, kad nesusižalotų. Po keturių dienų mokymų jaučiu nuovargį, bet man patinka dirbti. Būna ir vaikams mokymai, stovyklos. Aš iškart sakau: „Telefonus šalin!“. Išjungiame, padedame ir mokomės, aiškinamės, fotografuojame.

Kokių sunkumų patiriate užsiimdamas drožyba bei jos mokymu?

Žmogus žmogui nelygus. Turi būti pasitikėjimas tarp besimokančiojo ir meistro. Būna, kad mokinys verkia, nervuojasi, nes neišeina. Toks ir sunkumas: rodai vienąkart, antrą, trečią…

Kaip vyksta Jūsų kūrybos ir drožybos procesas?

Nuo lentelės. Geriausia turėti liepos medžio, nes jis minkštas, lengvai raižosi, neskyla. Pasiruoši ją, padalini pieštuku per pusę ir pradedi. Aišku, turi turėti viziją iš anksto. Su pieštuku viską susibraižai. Svarbiausia – eskizas. Jis užtrunka gana ilgai. Jei neskubu, verpstę galiu drožti ir mėnesį. Paprastesnį darbą galima padaryti ir per valandą ar dvi. Kuo smulkesnis raštas, tuo sunkesnis darbas. Prisėdu po darbo vakarais. Pasibūnu su savim, su kūryba. Pasileidžiu ramią muziką ir kuriu.

Kaip tos vizijos gimsta?

Kas šauna galvon. Kokį nors raštą galima rasti knygose. Gėlelė, žalčiukas, žirgai, žmogelis dirbantis… Konkursams turi būti pateikti paveldo raštai.

Kodėl dalyvaujate konkursuose, parodose?

Mes turime dalyvauti, parodyti savo kūrybą. Aš priklausau Lietuvos tautodailininkų sąjungai Vilniuje ir Utenos kraštotyros muziejaus padaliniui „Svirnas“, kuriame yra apie 20 meistrų. Mokome suaugusiuosius, vaikus, kitus bendruomenės narius. Dalyvavau daugiau nei 100 parodų.

Ar būna, kad drožinys nepavyksta?

Būna tokių situacijų, kad nuskyla. Galima pataisyti, kaip nors priklijuoti. Tada iš naujo gražiai apdoroji. Būna ir taip, kad netraukia kurti. Turi viziją, o ko nors trūksta, kas nors neišeina.

Kokia yra verpsčių ir prieverpsčių paskirtis?

Ant jų būdavo dedama vilna. Anksčiau ratelį sukdavo ir verpdavo. Verpsčių ir prieverpsčių paskirtis tokia pati, tik prieverpsčių vidus su kiaurymėmis išpjaustytas. Prieverpstė neša laimę namams. Ant jos turi būti tam tikri ženklai, pavyzdžiui, paukštukai. Anksčiau prieverpstės buvo naudojamos buityje pagal paskirtį, o dabar – namams puošti.

Nora Versockaitė, („udiena.lt“)