Iš Kušlių kaimo (Užpalių sen.) kilęs, o šiuo metu Sėlynėje (Rokiškio r.) gyvenantis Vytautas Šukys apie savo gimtąjį kaimą yra surinkęs daug medžiagos. Ir vis ją teberenka ne tik iš įvairių archyvų, bet ir iš senųjų kaimo gyventojų. Su rašytoju Vytautu Indrašiumi veja mintį sudėti visas žinias į knygą. Tiesa, pašnekovas pripažįsta, kad vargiai viskas joje nuguls, nes vis atsiranda naujų faktų apie Kušlius.

Visų kelių kryžkelėje

Pasak V. Šukio, Kušlių kaimas visada buvo kryžkelėje – visi, kas ėjo, nesvarbu, į kurią pusę, ėjo per šį kaimą. Kušliai minimi senose dvaro knygose. Ir gal ne be reikalo, nes prie kelio stovėjusi karčema, o ji, anot pašnekovo, tais laikais buvo svarbus atskaitos taškas. Be to, kelias ėjo ir į Vyžuonas, ir į Uteną, Ukmergę, Rokiškį ir net Daugpilį (Latvija). Iki šių vietovių nurodyti ir atstumai.

1663 m. Užpalių dvaro inventorizacijos dokumentuose lenkiškai nurodyta Kušlių kaime gyvenus Michailą (Mykolą) Leiką ir Andrejų (Andrių) Masiulį. Anot V. Šukio, tai nereiškė, kad tuo metu kaime gyveno tik dvi šeimos – greičiausiai dokumente nurodyti tik stambieji ūkininkai, turėję iš ko mokėti tam tikrus mokesčius.

XVIII a. pabaigos gyventojų surašymo duomenimis, Kušliuose gyveno 104 asmenys. 1833 m. Užpalių dvaro inventorizacijos surašyme (rusų kalba) minimi ne tik gyventojai, bet ir jų amžius, pavyzdžiui, Liudvikas Vanagas, 35 m., žmona Liudmila, 34 m.

V. Šukio duomenimis, po 1863 m. sukilimo iš Kušlių ištrėmė Geleževičių ir dar vieną šeimą. Į jų vietą atkėlė rusus Kovaliovus ir Pleskovus.

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Kušliuose buvo 16 kiemų, kuriuose gyveno 67 žmonės.

Maldų naktį sušaudyti tėvai

Anot V. Šukio, Šukių giminės šaknys – Duokiškyje (Rokiškio r.), o protėvynė – Svėdasuose (Anykščių r.). Pašnekovo senelis Karolis Šukys grįžo iš rekrutų ir caro potvarkiu, kaip ir visi rekrutai, 1917 m. gavo penkis hektarus žemės. Su juo grįžo ir iš Kušlių apylinkių kilęs toks Lungevičius (beje, senelio žmona buvo Lungevičiūtė). Dar keturis hektarus senelis nupirko iš Pleskovų (kitą jų žemės dalį nupirko Leonas Tursa, o Pleskovai iš kaimo išsikraustė). Jis ir dar du žmonės iš Kušlių Užpalių viršaičio prašė namui statyti nusikirsti miško. Senelis rašyti nemokėjo, už jį pasirašydavo (ir ant žemės reformos dokumentų) tris skyrius baigęs sūnus Feliksas.

Pasak V. Šukio, priešais Rožes kitapus kelio gyveno Ana ir Safronas Kovaliovai su vaikais Kirilu, Katerina, Praskovija ir Jarasta, pagal tėvo vardą vietinių Safronovais vadinti. Į ištremtųjų namus jie čia buvo atkelti po 1963 m. sukilimo. Kartą vaikai išėjo melstis į Stalnioniškio cerkvę (Vyžuonų sen.), ir tą naktį kažkas tėvus sušaudė. Anot V. Šukio, taip ir liko neišaiškinta, kas tai padarė. Pašnekovo duomenimis, vargiai tai galėjo būti „miško brolių“ darbas, nes jie su šia stačiatikių šeima ne tik ne konfliktavo, bet ir apie juos atsi liepė kaip apie gerus, tvarkingus žmones. Sodybos vieta užaugusi mišku, kuris dabar priklauso V. Šukiui. Vaikystėje jie, vaikai, tą vietą vadindavo Safronaviete. Kurį laiką dar buvo išlikę ir namo pamatai.

Nuo Būgų važiuojant link Nasvės buvo Gaučių sodyba. Jie į Kušlius atėjo nuo Vilučių (Užpalių sen.) ir giminiavosi su Tursomis, tačiau jų sodyba sudegė dar prieš karą. Šių Gaučių palikuonių, pašnekovo duomenimis, galima rasti apie Juodupę (Rokiškio r.).

Ištrėmus Tursas, šių namai sunyko – dabar liko tik pamato akmenys, apaugę dideliais medžiais, ir vietovės pavadinimas – Tursavietė. Tursos buvo artimiausi Šukių kaimynai.

Pošiūnų namuose anksčiau gyveno Umarai. „Umaraitė išdavė partizanus ir iš rusų gavo arklį. Po kiek laiko atėjo partizanai ir išsivedė ją – nuo tada niekas jos daugiau nebematė“, – remdamasis buvusio Utenos kraštotyros muziejaus direktoriaus Balio Juodzevičiaus surinkta medžiaga pasakojo V. Šukys. Anot jo, Pošiūnai – Umarų tolimi giminaičiai, atsikėlę į Kušlius iš Duokiškio krašto.

Pašnekovo teigimu, daug duomenų galima gauti, panagrinėjus bažnytinius gimimo, santuokos, mirties archyvus. Ypač vertingi pastarieji, kuriuose nurodoma, kiek mirusysis turėjo vaikų. Pašnekovas rodė, kaip tvarkingai viskas surašyta, ir pateikė savo tėvo bažnytinę santuokos „bylą“. Pavyzdžiui, rašoma, kad jaunikaitis (jaunikis) – Feliksas Šukys, Karolio, mergelė (nuotaka) – Emilija Balčiūnaitė, užsakai išėjo lapkričio 14-ą.

Nurodoma, kad buvo abipusis jaunavedžių sutikimas tuoktis. F. Šukys – žemdirbys iš Kušlių kaimo, E. Balčiūnaitė – siuvėja iš Norvaišių kaimo, Užpalių valsčiaus. Nurodytos gimimo datos, tėvai (Karolis Šukys ir Liucija Lungevičiūtė, Balčiūnas ir Grasilda Rožytė), liudytojai (Povilas Repšys ir Leonas Tursa). Vis dėlto V. Šukys pripažino – ne viską galima rasti ir čia: pirmosios jo tėvo žmonos Liucijos Šukienės mirtis nėra užfiksuota parapijos bažnyčios dokumentuose, nežinoma ir tai, kur ji palaidota.

Slaptas partizanų dokumentų kambarys

V. Šukio duomenimis, 1944–1945 m. iš kaimo ištremta 20 gyventojų. Būgų šeimos į Sibirą pateko net 12 asmenų. Juos ištrėmė kaip buožes, nes turėjo daugiau nei valaką žemės (viso kaimo žemę sudarė du valakai). Visi spėliojo, kodėl nenukentėjo Narbučiai, juk Antanas Narbutis buvo savanoris, nepriklausomos Lietuvos karininkas, eigulys. Visgi svarstyta, kad gal pasisekė, nes jo sūnus Algimantas tarnavo Sovietinėje armijoje, pelnė majoro antpečius.

Remdamasis Užpalių monografijos I dalimi (iš serijos „Lietuvos valsčiai“), V. Šukys teigė, kad buvęs girininkijos pastatas Kušliuose pastatytas dar carinėje Lietuvoje ir tai – vienintelė valstybinė įstaiga kaime. Antrojo pasaulinio karo metais, traukiantis vokiečiams, su jais pasitraukė ir tuometinis girininkas Namikas. Susodino vaikus į motociklo lopšį ir išvažiavo. Žmonos neturėjo – turbūt jau buvo mirusi. Savo kaimo istorija besidomintis vyras sakė nieko nežinantis apie šį asmenį, nors Užpalių krašte garsių Namikų būta: Antanas Namikas buvo Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėjas, kitas Namikas – garsus lakūnas. Beje, anot pašnekovo, girininkijos pastate „prie visų valdžių visada gyveno eigulys“: Antanas Narbutis, Aloyzas Karklas, Dubrindžiai, Paunksniai, Vosyliai.

Maždaug prieš dešimtmetį pašnekovo brolis Valdas buvusiame girininkijos pastate darydamas remontą rado slaptą kambarį, kuriame aptiko kažkokius partizanų dokumentus. Nieko nenutuokdamas apie galimą jų svarbą, Valdas Šukys radybas atidavė Kėpių rusams. Dokumentai ir dingo. Pašnekovas spėja, kad galbūt juose galėjo figūruoti ir jo tėvas, nes tardymo protokoluose, kurių kopijas jis turi, pavyzdžiui, yra nurodyta, kad F. Šukys, ginkluotas automatu, miške yra sustabdęs tai vienus, tai kitus rusus.

Kalbėdamas apie tardymo protokolus, tyrinėtojas pastebėjo, kad tardymo medžiaga tvarkingai, pagal eiliškumą susegta, nurodyta tiksli tardymo laiko pradžia ir pabaiga. Tardymai vykdavo naktimis. Į akis krinta ir tai, kad tardytojams trūko popieriaus – neretai protokolai rašyti ant juodraščių. Pašnekovas ir stebėjosi, ir džiaugėsi, kad dabar prie tokių bylų Lietuvos ypatingajame archyve galima lengvai prieiti, ne tik pasižiūrėti, bet ir pasidaryti kopiją.

Visvaldas Kulakauskas, („udiena.lt“)