Skaitmenizacija visuomenės priimama kaip savaime suprantama žemės ir miškų ūkio veiklos tobulėjimo sąlyga, genų redagavimas – kaip grėsmė, o ne galimybė. GMO (genetiškai modifikuotas organizmas, kurio genomas pakeistas taikant genų inžinerijos metodus) – trumpinys, gąsdinantis daugelį žmonių, besirūpinančių savo sveikata ir aplinkos išsaugojimu. Vis tik naujos genominės technologijos (genų redagavimas) neturėtų būti tapatinamos su GMO. Šia aktualia tema kalbėta vasario 8 d. vykusioje Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro konferencijoje „Naujos genominės technologijos ir skaitmenizacija žemės ir miškų ūkyje“. 

Kodėl jau laikas pokyčiams genetikoje?

Naujausių genominių ir skaitmeninių technologijų naudojimas žemės ir miškų ūkyje yra būtina sąlyga, siekiant įgyvendinti Europos žaliojo kurso tikslus. Tai ateitis, padėsianti kintančio klimato kontekste tvariai naudoti turimus gamtos išteklius ir aprūpinti žmoniją maistu.

„Naujos genominės technologijos (NGT, arba genų redagavimas) leidžia indukuoti tikslius genomo pakitimus, kurių pritaikomumas žemės ir miškų ūkyje būtų išties reikšmingas. Šiomis technologijomis sukurti augalai pasižymi didesniu atsparumu ligoms ir kenkėjams, yra didesnės mitybinės vertės, lengviau prisitaiko prie kintančio klimato sąlygų“, – teigia LAMMC direktorius dr. Gintaras Brazauskas.

Vis dėlto Europos Sąjungoje genominių technologijų naudojimą varžo laikmečio neatitinkantis teisinis reguliavimas. NGT iš esmės skiriasi nuo genetiškai modifikuotų organizmų technologijų, todėl būtinas skirtingas jų reguliavimas. Ne mažiau svarbus ir visuomenės švietimas aiškinant naujų genetinių technologijų naudą, išsklaidant sklandančius mitus ir baimes.

Naujos genominės technologijos nepagrįstai laikomos grėsme, o skaitmeninės technologijos žemės ir miškų ūkyje taikomos vis plačiau.

Skaitmeniniai įrankiai – išmatuota, tikslu, ekonomiška

Žemės ir miškų ūkis apima daug interesų grupių, todėl su juo susiję klausimai yra aktualūs visuomenei. Mokslinius duomenis norima greitai pritaikyti praktikoje, todėl svarbu efektyvus tyrimų vykdymas ir rezultatų apdorojimas.

Bepiločių orlaivių technologijų panaudojimas vis labiau skinasi kelią žemės ir miškų ūkyje. „Plėtojamos palydovų, fiksuoto sparno bepiločių orlaivių (dronų) technologijos turi potencialo praplėsti su miškų stebėsena susijusias funkcijas ir padidinti jų preciziškumą“, – įsitikinęs mokslo darbuotojas dr. Benas Šilinskas.

Taip pat populiarėja nuotolinių metodų ir priemonių taikymas aktualioms dirvožemio savybėms (cheminėms, fizikinėms ir kt.) nustatyti ir periodiniams pokyčiams stebėti.

„Skaitmeninius dirvožemio žemėlapius derinant su bepiločių skraidyklių vaizdais, palydovų duomenimis, dirvožemio sensoriais ir mašininiu mokymusi galima parengti arba detalizuoti šiuo metu naudojamus žemėlapius“, – teigia vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Renaldas Žydelis.

Kita sritis, kur pasitelkiamos bepilotės skraidyklės – augalų selekcija. Siekiant atrinkti perspektyviausius augalų genotipus ir nustatyti jų bei aplinkos sąveiką, yra būtinas augalų morfologinių ir fiziologinių savybių įvertinimas lauko sąlygomis.

„Pastaraisiais metais vis plačiau pradėti naudoti didelio našumo augalų fenotipavimo įrankiai: palydovai, bepilotės skraidyklės, antžeminės motorizuotos priemonės, robotai ir fenomobiliai, aprūpinti įvairias jutikliais. Naudojant šiuos įrankius gali būti įvertinti dideli laukai, sumažėja subjektyvaus vertinimo rizika“, – skaitmeninių įrankių naudą aiškina vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Armonienė.

O dideliam duomenų kiekiui apdoroti pasitelkiama agrobioinformatika. „Dėl molekulinės biologijos ir biochemijos metodų sparčios pažangos labai padidėjo duomenų kiekis, todėl jiems apdoroti nebepakanka vien statistinių metodų. Bioinformatika sėkmingai integruojama į agronomijos mokslą, formuojasi nauja bioinformatikos šaka – agrobioinformatika“, – teigia vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Birutė Frecks.

Taigi bepilotės skraidyklės ir kitos skaitmeninės priemonės padeda atlikti dirvožemio, augalų ir miškų stebėseną, vykdyti augalų selekciją.