Nugaišo viena iš muziejaus puošmenų – juodasis gulbinas Atilas

Rokiškio krašto muziejaus kolektyve – netektis: praėjusį trečiadienį nugaišo viena iš dvaro tvenkinio puošmenų, juodasis gulbinas Atilas. Skaudi istorija signalizuoja apie ne vieną problemą.

Laukė išvadų

Pasak Krašto muziejaus komunikacijos specialistės Jolitos Jurevičienės, Atilą nelaimė ištiko praėjusią savaitę, lapkričio 26 d. Muziejininkė sakė, kad apie skaudų įvykį pranešti visuomenei norėjo po to, kai bus aiški priežastis, kodėl paukštis nugaišo. O priežasčiai nustatyti Atilas kitą dieną (lapkričio 27 d.) buvo išvežtas į Kauną tyrimams.

Šiandien tyrimo rezultatai jau aiškūs – paukščiui nustatytas žarnų uždegimas, suriebėjusios kepenys ir kitos problemos. Po Lato netekties 2021-aisiais Atilą Litai dovanojusi Birutė Dapkienė nevyniojo žodžių į vatą – gulbiną pražudė žmonių „gerumas“ – neatsakingas, perdėtas šėrimas.

„Gulbės – ne kiaulės. Kaip ir žmogui, taip ir bet kokiam gyvūnui permaitinimas yra pavojingas. O tvenkinyje plaukiojusios miesto puošmenos, nepaisant įspėjamųjų užrašų, buvo nuolat maitinamos praeivių. Gyvūnai nėra žaislai. Jie – ne pramoga. Jie turi savo mitybos režimą, jais rūpinasi tie, kurie turi rūpintis. Jie – nebadauja. Jei jums atrodo kitaip, prisidėkite tinkamu pašaru: kreipkitės į muziejaus administraciją, pasakykite, kad norite nupirkti tinkamo pašaro. O gal prisidėsite finansiškai. Bet nemaitinkite kasdien netinkamu maistu. Neatsakinga meilė gyvūnams gali tapti jų mirties priežastimi“, – po skaudžios nelaimės dar kartą susimąstyti ragino B. Dapkienė.

Nebesulaukė

Anot pašnekovės, nutikus nelaimei gulbės buvo nebe dvaro tvenkinyje – miestą tą savaitę jau aplankė sniegas, o vanduo apsitraukė ledu – tad pora jau buvo sugauta ir kaip kasmet ruošė keliauti į „Dapkų ūkį“. Visgi B. Dapkienė sakė su muziejininkais sutarusi, jog dar porą dienų gulbės pabus ankstesnėje savo buveinėje – muziejaus administracinio pastato rūsyje, nes norėjo ūkyje atlikti patalpos sandarinimo darbus.

Deja, po poros dienų moteris sulaukė skambučio iš muziejaus, kad paukštis – nugaišo: „Mes jau susitvarkėm erdves, buvom pasiruošę atsivežti gulbes, tačiau gavau žinią, kad Atilas krito. Paprašiau muziejaus, kad atliktų tyrimus – gal krito nuo Paukščių gripo? Kilo klausimų, ką toliau daryti su gulbe? Visgi ją parsivežiau, uždariau atskirai nuo gaidžio ir laukiau Atilo tyrimo rezultatų. Išvados – siaubingos. Jei taip kiek asmeniškiau, paauglystėje man buvo diagnozuota skrandyje opa, tad aš labai gerai žinau, kokie skausmai varsto kūną. Atilui nustatytas plonųjų ir storųjų žarnų uždegimas. Ar bent įtariate, kokius skausmus jautė gyvūnas?“.

Moteris neslėpė nusivylimo žmonių nesupratingumu ir retoriškai, kiek ironiškai, klausė „geradarių“, ką dabar daryti su nugaišusia, taip mylima miesto puošmena? Gal iškamšą muziejuje, kad žmonės vis dar džiaugtųsi ja?

Kitas klausimas – kas bus su antrojo partnerio netekusia Lita? Juk gulbės poruojasi visam gyvenimui, o ši gulbė neteko jau antrojo vyro...

Meilė nelygu maitinimas

„Ar ji kitą pavasarį grįš į tvenkinį ir ten plaukios viena? Ar muziejus benori vėl tos atsakomybės, kai lieka kalti be kaltės? Muziejus, ne zoologijos sodas, tad ar tikrai reikia ten gyvūnų? Ypač, jei neįmanom pažadinti žmonių sąmoningumo. Juk atėjus prie paukščių, danielių, nebūtina jų maitinti: stebėk, sėdėk ir medituok, būk ryšyje su gamta. O danielius ir šokoladukais žmonės sugalvoja maitinti... Kur tai matyta?“, – žmonių nesupratimu stebėjosi B. Dapkienė.

Jos teigimu, patys anksčiau į „Dapkų ūkį“ bendrauti su gyvūnais lankytojus priėmę ūkininkai šią iniciatyvą nutraukė vien dėl žmonių nesuvokimo. Pašnekovė dalijosi atvejais, kai jos auginamą poniukę svečiai vaišino pieniškomis dešrelėmis, stručiui mėtė maistą su visu plastikiniu maišeliu, o prie Salų dvaro esančiame aptvare gyvenančias alpakas ir stručius vietos gyventojai nuolatos „penėjo“ įvairiomis daržo žolėmis.

Dalindamasi skaudžiai pasibaigusia istorija B. Dapkienė dar kartą ragino žmones suprasti, kad gyvūnai – ne kiaulės ir nereikia iškreipti situacijų su perdėtu gailėjimu: „Jei žmonės nori padėti, pagelbėti, reikia tą daryti protingai, pamatuotai. Yra įvairių organizacijų, prieglaudų, kur tikrai visada laukia ir mielai priima pagalbą. Padėkite jiems. O tokiais atvejais kaip šis, kai gyvūnai yra kažkieno atsakomybėje, kreipkitės į tuos žmones: jie pasakys ko trūksta, kaip galite tikrai naudingai prisidėti. Ir tada jūsų pagalba bus tikrai vertinga“.