Atrodo vos vakar į Nalšios žemę įžengė Nijolė ir Arnoldas Kairiai, o pasirodo jau praskriejo metų metai. Ignalinos ir Švenčionių krašto žmonės labai greitai prisijaukino šią šeimą, kuri tapo fantastinės literatūros ir pasakų simboliu. Nijolė – žemiška, struktūruota miesto moteris – pareigūnė ir žmona, o Arnoldas, slapyvardžiu Samogitas – ir metalo meistras, ir renginių vedėjas, ir steampankerių klubo „Robotukas“ vadas bei sodininkų bendrijos pirmininkas. Mėgstantys keliauti po šalies užkampius bei „neatrastas“ vietas, bičiuliautis ir dalintis įdomiomis istorijomis. Nustebo Kairiai arba Samogitai, pamatę ir pasislėpusius Ignalinos lobius. 

Žemaičio kelias į Aukštaitiją

Pasaulis kupinas netikėtumų. Klaipėdoje gimęs ir augęs Arnoldas Samogitas (tikroji pavardė Kairys) apkeliavo kone visą Lietuvą. Įsikūręs sodininkų bendrijoje įsirengė namus ir šiandien gyvena tarp Švenčionėlių ir Ignalinos, nes Ignalinoje daugiau draugų, artimesnė aplinka ir… žmonos mėgstamos veiklos.

 „Vilniuje gyvenome bute. Gyvenimas gamtoje – iššūkis. Bet ėjau, bandžiau, dariau. Ryžausi Arnoldo aferai kraustytis į gamtą. Paaiškėjo, kad susitvarkau su aplinka, sodeliu, daržu ir net šiltadaržiu. Jei nori, gali daug išmokti, nors tiek visko buvo su tais sodinimais. Ir kaimynams juoko, ir patiems. Dirbti (dirba muitinėje) važiuoju į Vilnių, kad galėčiau pasimėgauti savo laiku, keliauju traukiniu ir dundėdama skaitau knygas, žiūriu filmus, o namuose vėl kimbu į įprastus buities darbus, su vyru lankome draugus. Čia gal Arnoldo sugalvoti tokie arbatų ir pasisėdėjimų vakarai. Tai mes kur nors judame, tai pas mus kas nors atvyksta. Tas gyvenimas juda, sukasi ir net nespėji suprasti, kaip metai keičia metus“, – sako Nijolė. 

Steampankerių „Robotukų“ klubas – ir gyva, ir virtuali bendruomenė

Socialiniame tinkle „Facebook“ Arnoldas sukūręs grupę „Robotukų klubas“, kurioje renkasi kūrėjai, steampank gyvenimo būdo pasekėjai ir šiaip humorą mėgstantys žmonės. Kaip sako pats Arnoldas, gerai atsijojęs grupę, nes tai – žmonės, kurie ne tik ištisai pulsuoja vienu ritmu, bet ir drauge rengia šeimų sąskrydžius, žygius, važiuoja į tarptautinius steampank festivalius. 

Kas yra steampankų stilius? Steampankas (angl. steampunk) – vienas iš fantastikos žanrų, kurio veiksmas vyksta anachronistinėje Viktorijos epochoje arba alternatyvioje jos versijoje. Steampanke visi dabartiniai mokslo atradimai buvo padaryti ankstyvesnėje istorijoje su turimomis priemonėmis. Tipiškiausias pavyzdys yra garo varikliais varomi lėktuvai.

Stimpankas dažniausiai koncentruojasi apie tikrą, teorinę ar išgalvotą Viktorijos epochos technologiją, įskaitant garo variklius, prisukamus prietaisus ir skirtumų skaičiavimo mašinas. Vėliau žanras nuo Viktorijos epochos išsiplėtė ir į viduramžius, pradėjo maišytis su magine fantastika.

„Taip, šiame stiliuje daug painiavos, bet mes tiesiog mėgaujamės Viktorijos laikų ir Žiulio Verno romanų plakiniu savoje realybėje. Tai nėra akimirkos fragmentas, mes rengiamės kitaip, elgiamės kitaip, namus įsirengiame kitaip. Nors… nevengiame ir teatralizuotų pasirodymų. Kasmet klubo nariai šventiškiau pasipuošę dalyvauja teatralizuotame „pasivaikščiojime“ po miestą. Įsimintinos akimirkos. Norime dalintis puikia nuotaika – tą ir darome. Žmonėms reikia daugiau širdies švenčių. Mes labiau orientuojamės į kūrybiškumą, garo variklio panaudojimą ir aplinkos tausojimą per daiktų „įveiklinimą“ antram gyvenimui, bet kai kurie išpažįstame ir puoselėjame baltų tikėjimą ir tradicijas“, – pasakojo Arnoldas. 

Dar pavasarį steampankerių klubo noriai siūlėsi papuošti kurią nors Ignalinos šventę, mat kasmet liepos mėnesį iš visos pasvietės suguža klubo nariai į sąskrydį Nalšios miškuose. Gal kitąmet pavyks? O gal tai bus tie žmonės, kurie pamėtės nuostabių idėjų kuriant pasakišką Ignalinos senamiestį? Parodžius Samogitams Ignalinos pakraštyje stovintį mūsų senąjį garvežį, šie žmonės neslėpė susižavėjimo: „Ignalina turi tokį lobį, nuo kurio galima pradėti kurti fantastinį pasakų miestą, atspindintį ir miesto kūrimosi, ir jo žmonių praeitį, džiaugsmus ir išgyvenimus. Šis garvežys mieste – akcentas, galintis atverti Ignalinai naują istorijos puslapį“, – sakė Samogitai. 

Garvežys ir jo istorija nepamiršta. Ji tik tyliai ir kantriai laukia tinkamo laiko.

Metalą prisijaukinęs menininkas

Jaunystėje Arnoldas mokęsis šaltkalviu, tačiau įgijęs patirties ir reikalingų įgūdžių, vyras pajuto, kad gali daugiau. Vaizduotė ėmė nešti tolyn… „Pajutau, kad metalas gali kalbėtis su manimi, nors jis kažkam yra negyvas. Taip ir prasidėjo… Mano darbuose gali rasti seno dujų baliono, ir senų auto, siuvimo mašinų, siurblių ir varžtų, ar visokių kitokių kažkur kažkada naudotų detalių iš metalo. Kartais perdarau kokius nors senus daiktus į, tarkim, šviestuvus, padėkliukus, pakabas, o pasitaiko, kad kažkam reikia tiesiog ką nors suremontuoti, nušveisti ar tiesiog suvirinti. Gaunu prašymų ir užsakymų labai įvairių: nuo sulūžusio kauptuko iki unikalios lauko iškabos kavinei ar išskirtinio ženklo ant namo. Žemaitijoje buvo labai populiaru ant namo užkabinti skiriamąjį ženklą: siuvėjui – lentelė su išraižyta adata ir siūlu, muzikantui – muzikos instrumento fragmentas ir pan. Po truputį tai atgimsta ir plinta visoje Lietuvoje“, – sako menininkas.

Neseniai Arnoldas nustebo, kad gali būti visai įdomiai įgyvendinti užsakovų norus – pagaminti originalius kryžius. „Gal kiek ir drastiškas, bet puikus užrašas ant kapinių vartų, tinka kiekvienam iš mūsų: „Ten, kur dabar esi tu, buvau ir aš! Ten, kur esu dabar aš, būsi ir tu!“. Užsakymai kapams visada „gimsta“ kažkaip kitaip, su kažkokia kitokia energija. Tuo metu kurdamas net muziką klausau kitokią. Kodėl? Nežinau, bet kažkodėl taip išeina.

Kryžiaus gamyba, aišku, mano stiliumi, turi būti susijusi su šiokia tokia mistika, šiek tiek senovės dvelksmo. Aišku, šiais laikais labai paplitęs prabangos kultas kapuose! Vaikštai po kapus ir mąstai, kaip žmogus gyveno kukliai, paprastai, su savo bėdomis ir džiaugsmais. Kiek gavo dėmesio ir pagalbos iš savo artimųjų būdamas gyvas? O štai pabaigęs savo kelionę per šį pasaulėlį, kiek sulaukė dėmesio jau iškeliavęs! Paskutinės vakarienės metu visi gyrė, koks jis buvo geras, puikus, darbštus, talentingas, o realiame gyvenime ar kas nors taip jam sakė? Na, ir štai „liūdi“ kapelis. Ar daug reikia žmogeliui, atgulusiam tam kapely? Bet juk gyvieji turi konkuruoti su kitais gyvaisiais! Būtina pasirodyti, kokius prabangius antkapius gali pastatyti! O kur dar legendinis posakis „O ką žmonės pasakys“… Dar ir tinginystė savo madas diktuoja! Kad nereiktų lankyti to kapelio ir nereiktų tvarkyti, štai yra didžiulės akmens plokštės! Su dar didesnėmis kainomis. O juk už tos plokštės dalį kainos gali pasamdyti žmogelį, kuris keliskart per sezoną prižiūrės tą kapelį visą gyvenimą! Be abejo, suprantu žmones, kurie išvykę į kitas šalis gyventi. 

Mano gamintas kryžius nėra nei brangus, nei prabangus, bet turi savo dvasią ir autentiką. Būtent šio kryžiaus užsakovas toli gražu ne biednas žmogus, bet vertinantis tiesiog paprastumą ir autentiškumą. Kas svarbu – nebūtinai brangu! Esu girdėjęs iš pažįstamų paminklų darytojų, kad už paminklą galima plėšti kiek nori, juk žmogus neturi pasirinkimo! Aš taip nemoku. Būtent šis kryžius klientui kainavo 400 eurų. Be abejo, būna ir brangesnių, bet kai ateina kokia bobutė ar diedukas, ir matau, kad žmogus sunkiau gyvena, be abejo, kad ir begaminčiau, kainą jam paderinu tiesiog iš žmogiškumo, juk nuo to nenuskursiu, o tuo labiau iš to ir milijonierium netapsiu“, – filosofiškai mintį baigia Arnoldas.

Lina Raginytė. „Mūsų Ignalina"