Nors vasara įsibėgėjo, bet Audrutė Nemanienė negali atsispirti gėlių kompozicijoms vazonuose. Vėl penktadienis, vėl gretimame Latvijos pasienio miestelyje Skaistkalnėje vyksta turgus, tad vėl Audrutė tempia vazoną su gėlėmis į gimtą Germaniškio kaimą, Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje.

Gal iki šiol būtų gyvenusi Latvijoje, bet...

Audrutė, trumpam užsukusi į vietinę Germaniškio parduotuvę, juokiasi: „Negaliu susilaikyti nenusipirkusi. Dabar turėsiu jų šešiolika... Gal jau vaikėti pradedu? Bet... Jeigu galėčiau, tai pirkčiau dar ir dar, nors vyras žadėjo daugiau gėlėms pinigų nebeduoti...“

Moteris visada šypsosi ir su kiekvienu sutiktu germaniškiečiu pasisveikina. Tačiau ji stebisi, kad sveikintis linkę ne visi. Užtat Skaistkalnėje sutikti seniai matyti pažįstami puola su ja sveikintis ir kalbinti, nors jau prieš 38 metus iš Latvijos persikraustė į Germaniškį. Tiek laiko prabėgo, bet yra tų, kurie ją prisimena. Kas žino, gal būtų su šeima likę gyventi kaimyninėje šalyje, bet grįžti paskatino su dukrele nutikęs įvykis.

Grįžo dėl dukrelės

Dukrelę Ditą mama nuvedė į Skaistkalnės priešmokyklinę grupę. Grupėje auklėtoja vaikams rodo dramblio atvaizdą ir klausia: „Kas čia?“

Visi vaikai sako „zilonis“ (iš latvių kalbos – dramblys), o Dita šaukia: „Dramblys, dramblys!“.

Audrutė su vyru Aliumi suprato, kad Ditai bus sunku latviškoje mokykloje mokytis, vis maišysis dvi kalbos. O pokalbis su Germaniškio pradinės mokyklos mokytoja Zita Bėliakiene (Audrutės klasioke) tik patvirtino sutuoktinių apsisprendimą grįžti į tėviškę.

Sielos žaizda

Kaip ir pas kiekvieną žmogų, taip ir Nemanių šeimoje, būta ne tik šviesių dienų, bet ir juodų periodų. Labiausiai Audrutę paveikė sūnaus mirtis. Iki šiol, vos prašnekus apie sūnų, moters akys sudrėksta nuo ašarų. Toks jaunas, sulaukęs vos 30 metų, turėjęs šeimą, mažą sūnelį, išėjo į nebūtį.

„Rytais jis imdavo ir paskambindavo: labas rytas, ką veiki?“ – prisimena Audrutė. – Sakau, kad ruošiuosi kavą gerti. O jis – palauk manęs, aš tuoj. Sėda į savo BMW ir per keletą minučių atlekia. Kiek čia to kelio nuo Rinkuškių... Ir geriam mudu kavą. Išgeriam ir Laimis išrūksta į darbą...“

Gal ketverius metus moteris vadavosi iš nepakeliamo sielvarto. Truputį prigeso sielos žaizda, bet pajudinus – skauda.

Seneliams – tortai, Audrutei – dovanos

Audrutė turi dvi silpnybes – sodybą puošti gėlėmis ir kepti tortus. Tortus kepa didžiulius, tokio didumo, kad... Jai vienas juokas iškepti septynių – aštuonių kilogramų tortą! Vienam iškepė, antram ir... apie šį pomėgį žino visas kaimas. Tada visiems jų reikia, visi prašo.

„Dabar kitiems nebekepu, tik saviesiems ir giminėms. Nebent... Kas labai labai prašo, tai gal... Pernai Suosto bendruomenės 20-mečiui paprašė, tai iškepiau“, – sako Audrutė.

Tortus kepė net išvykusi į Vokietiją dirbti. Vokietijoje moteris prižiūrėjo įvairių negalavimų prispaustus senelius. Laisvo laiko jai pakako, todėl sumaniusi tortą iškepdavo. Net uogienės iš namų nuveždavo. Juk tokie tat vokiečių pusryčiai: duonytė užtepta sviestu arba marmeladu.

Už gerą – geru

Senelių artimieji gerumui gerumu atsidėkodavo ir Audrutei įvairias dovanas dovanodavo. Štai prie lango siūbuoja padovanota sapnų gaudyklė, nedidukiame albumėlyje slaugytos močiutės nuotrauka ir artimųjų ranka įrašyti padėkos žodžiai. Sekcijos lentynėlėje pakilti ruošiasi balti drugeliai. Dovanodami drugelius jai linkėjo būti tokiai pat mielai ir skraidyti, it šie drugeliai... Kito globotinio artimieji net auksinius auskarus ir sagę padovanojo.

Vokietijoje pašnekovė dirbo trylika metų šešiose šeimose. Vienose darbavosi po kelerius metus, kitose – tik keletą mėnesių. Tai priklausė nuo to, kokius sveikatos sutrikimus turėjo slaugomi senoliai.

Kava gardesnė, kai ją geri apsuptas gėlių

Poreikis būti apsuptai gėlių taip pat atsirado Vokietijoje. Vienoje šeimoje tėvams nusenus, vaikai prie namų išrovė visus augalus ir paliko tik pievelę.

„Kaip galima taip gyventi, lyg dykumoje? – stebėjosi Audrutė. – Prisipirkau „lovelių“ gėlėms, prisodinau gėlyčių ir visa tai – už savus pinigus. Slaugoma močiutė net stebėdavosi, kad leidžiu pinigus gėlėms, o aš sakydavau: Huberta, atsikelsime ryte, nueisime prie gėlyčių ir atsisėdusios gersime kavą“... O senelis Helmanas sakydavo: „Audra, seniai jau bebuvo mūsų namuose tiek gėlyčių...“

Nuėjusi dirbti į kitą šeimą, moteris taip pat užveisė gėlyną ir tokį įspūdingą, kad net kaimynė stebėdavosi, kad penkiasdešimt metų gyvena, bet tokios tvarkos dar niekad nėra mačiusi. „Visas plyteles išgramdžiau... Vis iš nuobodybės...“ – juokiasi darbščioji Audrutė.

Tetos Onos pamokymai

Teta Ona vis Audrutę pamokydavo: “Audrut, minutė ten ar šen, bet pirmiausia pasikloji lovą“. Arba sako: „Vaikeliuk, dujinė turi būti visada švari – jei ateis svečias ir pamatys dujinę nešvarią, sakys, kad nešvari ir pati šeimininkė. Užuolaidos visada turi būti tvarkingos: nesustumdytos ar nedatrauktos, kad neatrodytų, jog namai apleisti“.

Bet mokyti Audrutę tvarkos tikrai nereikia. Jos namuose ir kambariuose – ideali tvarka ir švara. O žinodama, kad užsuks svečiai, iškepa tortą ar kitokį gardėsį.

Kartą teta Ona užtiko namuose Audrutę belyginant rūbus: „Tu lygini rūbus? Ir aš visą gyvenimą lyginu. Išlyginti rūbai ilgiau nesusidėvės...“ Esant progai Audrutė Onos dukros paklausė, ar ji taip pat lygina rūbus, o ši tik numojo ranka: “Nė velnio! Tu pas mus giminėje tik viena tokia durnė, kuri lygina!“ – pasišaipė Aelita.

Džiaugsmai ir malonumai

Audronės džiaugsmas – anūkai Indra su Donatu – dukros Ditos vaikai, ir aplankantis sūnaus Laimono sūnus Nedas. Dar didelis džiaugsmas – gėlės.

„Sunku gėles prižiūrėti, dūstu, nes man astma, kojas skauda. Dukra pyksta, liepia liautis vargti su gėlėmis, bet, kol dar galiu, tol auginsiu. Juk likę tik tokie malonumai,- lyg mažą paslaptį išduoda Audrutė. – Nors man gražiausios gėlės yra rožės ir lelijos, bet pavasarį pirksiu hortenzijų“.

Visai suprantamas dalykas – rožės visą ežią užima ir gigantiškos lelijos prie laiptų sukrovusios didžiulius žiedus, o štai hortenzijų Audrutė dar neturi. Tad vyras Alis niekur nesidės, vėl teks atverti piniginę. Šįkart – hortenzijų įsigijimui.