Ūkininkų ateitis – su Europa: V. Andriukaitis kalba apie bendrą kelią

Dalinamės europarlamentaro Vytenio Andriukaičio įkvepiančia kalba, pasakyta balandžio 17  d.Lietuvos Respublikos Seime, kai mūsų šalį aplankė naujasis Europos Komisijos narys, atsakingas už žemės ūkį ir maisto sistemas – Christoph Hansen.  Ši kalba – tai nuoširdus raginimas matyti žemės ūkį ne tik kaip ūkio šaką, bet kaip mūsų visų gyvenimo pagrindą. Joje susilieja rūpestis Lietuvos ūkininkais, pagarba dirvožemiui ir atsakomybė prieš ateities kartas. Tai žodžiai, kurie primena, kad Europos vienybė prasideda nuo bendrystės, bendrų vertybių ir tvirtos partnerystės tarp valstybės ir žmogaus, tarp kaimo ir miesto, tarp Lietuvos ir Europos.

Visų pirma ačiū jums, Kristofai, už tai, kad atvykote į Lietuvą ir išsamiai pristatėte žemės ūkio ir maisto strategijos viziją. Lietuvos žemdirbiai, kaimo bendruomenė ir visa mūsų visuomenė laukė jūsų vizito. Tai mums iš tiesų didelė garbė.

Ačiū Seimui, kad leidote man pasisakyti kaip Europos Parlamento nariui, dirbančiam Aplinkos apsaugos, Maisto saugos ir Sveikatos komitetuose. Ši vizija Europos Parlamente sukėlė labai daug diskusijų – karštų diskusijų – ir dabar vyksta įvairūs debatai bei nauji pasiūlymai, todėl tai tikrai savalaikis žingsnis.

Neabejotinai, kaip jau komisaro buvo minėta, visa Europa patyrė didžiulį iššūkį dėl kraupios Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Europą užgriuvo milžiniški iššūkiai, tačiau Lietuva patyrė dar daugiau – Lietuvos žemės ūkis patyrė didžiulį energetinių kaštų augimo, trąšų pabrangimo, rinkų praradimo ir tiekimo grandinių sutrikimo smūgį. Tas smūgis per tuos metus buvo didelis, bet mūsų žemės ūkis kažkaip atlaikė. Su panašiais sunkumais susidūrė latviai, estai, suomiai, lenkai, rumunai.

Netikėtai pasaulis susidūrė su JAV prezidento D. Trumpo pradėtu chaotišku prekybos tarifų karu. Jis sukėlė milžiniškus sukrėtimus pasaulio prekybos sistemai ir padidino nestabilumą finansų rinkose. Tai provokuoja kaštų augimą, infliaciją ir netikrumą dėl žemės ūkio ir maisto sektoriaus ateities. Ir čia mums visiems bus milžiniškas iššūkis.

Negana to, praėjusiais metais „Copernicus“ klimato kaitos stebėsenos mokslinė agentūra patvirtino, kad vidutinė pasaulio temperatūra pasiekė 1,6 °C virš iki pramoninio laikotarpio lygio ir peržengė Paryžiaus susitarime nustatytą 1,5 °C ribą. Tai yra šiandienos realybė, turinti pražūtingų pasekmių ekosistemoms, maisto gamybai, kaimo bendruomenėms – ir mums visiems.

Klimato kaita pirmiausia paliečia ūkininkus. Europa turi reaguoti į visus šiuos iššūkius, todėl pristatoma Žemės ūkio ir maisto sektoriaus vizija yra ypač svarbi. Ji siejasi su M. Draghi, E. Letta ir S. Niinistö parengtais saugumo bei strateginės autonomijos dokumentais – tai investicijų, rinkų stiprinimo, saugumo, konkurencingumo, bendrosios rinkos užbaigimo, mokslinių tyrimų ir inovacijų kompleksas.

Maisto apsirūpinimas ir tiekimo saugumas tampa esminėmis Europos Sąjungos gynybos, ekonominio ir socialinio saugumo sąlygomis.

Gamybos skatinimas turi būti suderintas su aplinkos apsauga ir kova su klimato kaita. Taip pat būtina siekti socialinio, ekologinio ir ekonominio tvarumo, kad būtų užtikrintas įperkamas, saugus, sveikas ir tvarus maisto tiekimas bei prieinamumas. Tai daugiakomponentis procesas, į kurį privalome atsižvelgti.

Todėl visiškai pagrįstas yra šios vizijos teiginys, pripažįstantis žemės ūkio ir maisto sektorių strateginiu – nuo jo priklauso Europos Sąjungos žemės ūkio ir kaimo ateitis. Todėl kviečiu Lietuvos Respublikos Vyriausybę kuo skubiau priimti sprendimą pripažinti šį sektorių strategine ūkio šaka ir priimti atitinkamus teisės aktus.

Bendroji žemės ūkio politika vizijoje grindžiama trimis ramsčiais: aplinkosauga, socialiniu ir ekonominiu tvarumu. Išmetamųjų teršalų kiekio mažinimas, biologinės įvairovės saugojimas, žemės ūkio konkurencingumo ir maisto gamybos tvarumo didinimas – visa tai glaudžiai susiję su Europos žaliojo kurso ir švarių technologijų įsipareigojimais.

Tam būtina užtikrinti: sąžiningas kainas, saugias darbo sąlygas, deramas pajamas ūkininkams, pragyvenimo šaltinius kaimo vietovėse.

Bendroji žemės ūkio politika turi teikti ūkininkams konkrečią paramą, todėl būtina pabrėžti, kad ši politika turi išlikti atskira Europos Sąjungoje, su autonominiu finansavimu. Jokiu būdu negalima leisti, kad lėšos iš Kaimo plėtros ar Žemės ūkio paramos fondo būtų nukreiptos kitoms sritims.

Tokia rizika – fragmentacija – yra reali, o jos pasekmės galėtų būti labai skaudžios: susilpnintas ES konkurencingumas, saugumas, išaugę maisto kainų svyravimai bei visuomenės nepasitenkinimas.

Žemės ūkio biudžetas turi išlikti atskiras ir su aiškiais saugikliais. Štai prieš mane – Ukrainos vėliavos, primenančios mūsų bendrą atsakomybę. Vakar grįžau iš sudėtingų diskusijų Kijeve. Ukraina puoselėja milžiniškus lūkesčius tapti Europos Sąjungos nare, o šios vėliavos liudija mūsų solidarumą. Tačiau turime pripažinti – 1 proc. BVP dydžio ES biudžetas nepajėgs atlaikyti tų iššūkių, ypač kalbant apie reikalingą finansinę paramą Ukrainos žemės ūkiui.

Todėl 2027 m., kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai, turime unikalią galimybę iškelti klausimą dėl ES biudžeto didinimo, išplečiant nuosavų išteklių bazę, bei apginti Europos Komisijos pastangas turėti stipresnį ir lankstesnį biudžetą. Komisija, savaime suprantama, turi ribotas galias. Bet mes, kaip parlamentarai, esame laisvesni tai pasakyti – biudžeto stiprinimas yra būtinas, kolegos.

Jau šiandien Europos reikalų komitetas, Kaimo reikalų komitetas bei Biudžeto ir finansų komitetas turi spręsti šį klausimą labai atsakingai. Mums reikalinga stipresnė Europos Sąjungos biudžeto pajėgumo situacija.

Teisės aktų supaprastinimas – tai būtina priemonė siekiant pagerinti politikos įgyvendinimą ir skaidrumą. Tačiau šis procesas turi padėti užtikrinti ir klimato tvarumo bei visuomenės sveikatos tikslų pasiekimą. Žemės ūkio pajamos labai svyruoja, o investicijų rizika nuolat didėja. Norint užtikrinti ūkių atsparumą, būtina užtikrinti sąžiningas kainas, sklandesnę maisto tiekimo grandinę ir teisingą vertės pasidalinimą joje.

Žemės ūkio politika turi stiprinti ūkininkų ekonominį atsparumą, ypač jų padėtį maisto grandinėje, kuri yra pažeidžiamiausia. Todėl būtina uždrausti nesąžiningos prekybos praktikas, o jų direktyvos peržiūra yra gyvybiškai ir skubiai reikalinga. Nuoširdžiai dėkoju Komisijai už įsipareigojimą šį darbą pradėti jau šiemet.

Konkurencinga ir įvairi Europos maisto sistema turi būti grindžiama trumpomis tiekimo grandinėmis, ypač dabar, kai pasaulinės grandinės kupinos neapibrėžtumo. Turime stiprinti gamintojų bendradarbiavimą, kaimo verslus, ryšius tarp maisto gamybos ir kaimo bendruomenių kultūrinių tradicijų, sezoniškumo, etnografinio savitumo ir agroturizmo. Mūsų iš regionų išrinkti deputatai puikiai supranta, kiek tai svarbu žmonėms savivaldybėse.

Socialinis tvarumas reiškia kokybiško maisto prieinamumą visiems. Bendroji žemės ūkio politika turi užtikrinti galimybę gauti saugų, sveiką ir maistingą maistą, taip pat įdiegti mechanizmus kovai su maisto nepritekliumi ir maisto švaistymu. Maisto švaistymo problema – tai realybė ir Lietuvoje. Šią temą neseniai svarstėme diskusijoje.

Pieno, šviežių vaisių ir daržovių mokyklinė schema turi būti išplėsta ir sustiprinta, įtraukiant ne tik pradines mokyklas, bet ir vaikų darželius, net senelių namus. Siekime šito kartu.

Kartų kaita – gyvybiškai svarbi kaimo gyvybingumui. Tikslinė parama turi būti skirta tam, kad jauni ir nauji ūkininkai galėtų įsigyti žemės, turėtų prieigą prie kreditų, mokslo, naujovių, investicijų. Norint atgaivinti kaimo vietoves, būtina investuoti į infrastruktūrą, švietimą, sveikatos apsaugą. Ir čia buvo teisingai pastebėta – jei bus medicininės dykvietės, žmonės, ypač vyresnio amžiaus ūkininkai, tokiose teritorijose jausis ypač pažeidžiami.

Tiesioginės išmokos – viena svarbiausių bendrosios žemės ūkio politikos priemonių, užtikrinanti minimalias pajamas smulkiesiems ir vidutiniams žemės ūkio produkcijos gamintojams. Šiuo metu egzistuojantys išmokų skirtumai, komisare, pažeidžia lygiateisiškumo ir teisingumo principus, iškraipo konkurenciją ir sudaro nevienodas galimybes ūkininkams skirtingose Europos Sąjungos valstybėse.

Tiesioginių išmokų suvienodinimas užtikrintų, kad visi ūkininkai turėtų vienodas sąlygas gauti paramą už tą pačią veiklą.

Tiesiogines išmokas būtina paskirstyti atsakingai – jos turi pasiekti tuos, kam jų labiausiai reikia. Reikia nustatyti tiesioginių išmokų mokėjimų lubas, pavyzdžiui, 75 tūkstančius eurų, kad būtų išvengta žemės naudmenų plotų koncentracijos ir gerovės kaupimosi tik stambiųjų ūkininkų rankose. Šiandien disbalansas yra milžiniškas. Lietuvai tai – itin aktualu, nes mūsų šalyje didžiąją dalį sudaro smulkieji ir vidutiniai ūkiai – iki 150 hektarų. O kiek ūkių tesiekia 1, 2 ar 3 hektarus? Jų padėtis – itin sudėtinga.

Taip pat būtina keisti dabar galiojantį reglamentavimą, kuris, deja, riboją ūkininkų galimybes naudoti Europos Sąjungos paramos lėšas žemės ūkio technikai įsigyti. Dabartinės taisyklės neleidžia dalintis technika ar naudoti jos kitoms, bendruomenės reikmėms. Pavyzdžiui, ūkininkas negali traktoriumi, įsigytu už paramos lėšas, žiemą valyti sniego keliuose – nors tai vietos bendruomenei būtų būtinybė. Tokie ribojimai mažina ūkininkų galimybes optimizuoti sąnaudas ir padidinti technikos naudojimo efektyvumą.

Be to, ribojamas smulkiųjų ūkių bendradarbiavimas. Smulkieji ir vidutiniai ūkiai galėtų kooperuotis įsigyjant brangią techniką, taip sumažindami individualias investicijas ir finansinę riziką. Bendras technikos naudojimas prisidėtų ir prie aplinkos tausojimo, efektyviau naudojant išteklius.

Šių ribojimų peržiūra suteiktų ūkininkams daugiau lankstumo naudoti ES paramos lėšas technikai įsigyti, skatintų tvaresnį ūkininkavimą, padėtų smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams išlikti konkurencingiems. Norint pasinaudoti naujosiomis technologijomis, dažnai reikia didelių investicijų. Šį slenkstį ūkininkams gali padėti įveikti tik kolektyvinės investicijos – galimybė veikti kartu, investuoti į bendrą infrastruktūrą ir įrenginius. Tai ypač svarbu mažesniems ūkiams.

Kolektyviniai projektai leidžia pasiekti didesnį poveikį su mažesnėmis sąnaudomis. Taip ES parama tampa labiau tikslinga ir naudinga ne pavieniams ūkininkams, bet visai kaimo bendruomenei ir sektoriui. Tai prisideda prie bendrų politikos tikslų – tvarumo, inovatyvumo ir solidarumo. Kolektyvinės investicijos taip pat padėtų kurti trumpas maisto tiekimo grandines, mažintų priklausomybę nuo tarpininkų, didintų tiekimo stabilumą ir maisto saugumą regioniniu, vietiniu ir nacionaliniu lygmenimis.

Veikdami kartu, ūkiai gali efektyviau įveikti krizes, klimato kaitos poveikį, rinkos svyravimus, todėl kolektyvinės investicijos yra būtinos, jei siekiame padidinti sektoriaus atsparumą.

Vizijoje žemės ūkio ir maisto sektorius pristatomas kaip patrauklus, konkurencingas ir atsparus, orientuotas į ateitį – toks, kuris garantuotų darbą ir pragyvenimo šaltinius kaime. Regionų Seimo nariams tai – didelis iššūkis. Tokiems tikslams pasiekti reikalingi moksliniai tyrimai ir inovacijos, pažangių ūkininkavimo formų prieinamumas, skaitmeninių technologijų taikymas ir, neabejotinai, dirbtinio intelekto galimybių panaudojimas. Lietuva turėtų susitelkti į tai, kaip padėti smulkiesiems ūkiams ir mūsų regionams pasinaudoti šiomis priemonėmis.

Naujos mokymo ir konsultavimo formos, žinių perdavimas, skaitmeninimas gali iš esmės pakeisti ūkininkavimą, sumažinti ūkiuose patiriamas išlaidas, paskatinti inovacijas, padidinti tvarumą žemės ūkio ir maisto produktų sektoriuje. Šiems tikslams turi būti skiriama pakankamai lėšų, derinant įvairių finansavimo šaltinių galimybes.

Svarbu, kad Europos Sąjungos bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa būtų gerai suderinta su žemės ūkio ir maisto tvarumo tikslais. Svarbu, kad programoje ir toliau būtų numatytos inovacijos maisto technologijoms, bioekonomikai, gyvūnų gerovės standartų diegimui, ekologinėms investicijoms ir dirvožemio kokybės gerinimui.