Žieminiai grybai, ankstyvoji guotė, juodkotė ugniabudė

Kažkas gali nustebti, bet žiemos metu Lietuvoje galima surasti valgomų grybų, kurie laisvai sau auga ir dauginasi miške po sniegu. Kai kurie iš šitų grybų pradeda augti rudens pabaigoje-žiemos pradžioje, kiti – vasario mėnesio pabaigoje ir kovo pradžioje. Įdomiausia tai, kad augdami žiemos šaltyje ir po sniegu, šie žieminiai grybai nepraranda kulinarinių maistinių savybių. 

Žieminiai grybai, augantys Lietuvoje:

• Ankstyvoji guotė - auga žiemą ir žiemos pabaigoje, net ir po sniego sluoksniu, pilkos spalvos, valgoma. Susirasti būna sunku, bet patyrę žinovai susiranda. 

• Juodkotė ugniabudė (žieminis kelmutis) – auga ant kelmų, drėgnų rąstų. Šviesiai rudos, beveik ugninės spalvos. Valgomas grybas. Susirasti lengviau nei ankstyvąją guotę. 

Juodkotė ugniabudė

Šis grybas dar vadinamas žieminiu kelmučiu (lot. Flammulina velutipes), nes jo kepurėlė iš tikrųjų panaši į paprastų kelmučių viršūnes. 

Augimui palanki sąlyga – oro temperatūra nuo +5 C, todėl juodkotės ugniabudės išdygsta jau žiemos pabaigoje, atlydžio metu ir pavasario pradžioje, lauke įšilus virš nulinės atžymos. Tad nežiopsokite – dabar pats metas ieškoti juodkočių ugniabudžių. 

Juodkotė ugniabudė turi įdomią regeneracinę savybę – jos ląstelės, pažeistos stipraus šalčio, atsikuria ir susiauga, kai oro temperatūra kiek pakyla virš 0 C.  

Išvaizda. Lipni, slidi, blizgi pusapvalė kepurėlė (3-8 cm skersmens), šviesiai ruda, oranžinė, paviršius lygus, žemyn užlenktais kraštais. Ilgas rudas kotas (5-9 cm), apačioje kartais tamsus, beveik juodas. Pavienių juodkočių ugniabudžių nesurasite, jos auga tik grupėmis. 

Juodkotė ugniabudė (Žieminis kelmutis)

Kur ieškoti? Juodkotės ugniabudės mėgsta augti drėgnuose lapuočių miškuose, ant gyvų senų ir mirusių kamienų, kelmų, išvartose ant drėgnų pūvančių rąstų. Labiausia mėgsta augti ant gluosnių, tuopų, guobų, kamienų lūžių vietose.  

Juodkotės ugniabudės ant medžio kamieno

Maistinės savybės. Valgymui tinka pakankamai šviežios "prekinės” išvaizdos ugniabudės, nepažeistos šalčio, neraukšlėtos, be vytimo požymių. Juodkočių ugniabudžių kepurėlių sudėtyje yra daug naudingų aminorūgščių ir B grupės vitaminų: B1, B2, B3, B5 ir organizmui reikiamo fosforo ir geležies. Kotas valgymui nenaudojamas dėl savo kietumo. Kai kuriose užsienio šalyse šiuos grybus specialiai augina grybų fermose. 

Ankstyvoji guotė

Kaip ir žibuoklė, ankstyvoji guotė (lot. Hygrophorus marzuolus) gali būti laikoma pavasario simboliu. Šis grybas pasirodo per atlydžius, tirpstant sniegui žiemos pabaigoje ir kovo pradžioje, bet gali slėptis ir po sniegu, pusnyse. 

Išvaizda. Pilkos spalvos sausa kepurėlė (4-9 cm skersmens), apačion lenktais nelygiais kraštais. Senų guočių kepurėlės tamsios, jaunų – beveik baltos. Kotas baltas arba šviesiai pilkas, storas (2-3 cm skersmens) ir aukštas (4-8 cm). Grybo minkštimas baltas, šviesiai pilkas, standus, tankus, vientisas.  

Ankstyvoji guotė

Kur ieškoti? Ankstyvoji guotė surandama kalvotų vietovių lapuočių ir spygliuočių miškuose, ypač tamsiuose eglynuose. Labai mėgsta augti šalia bukų ir eglių, sudarydama simbiozinę sąjungą su šių medžių šaknimis. 

Maistinės savybės. Grybautojai ir kulinarai teigia, kad guotės minkštimas pagal skonį prilygsta garnyrui karštiems patiekalams ir sriuboms. Kvapas, skonis, poskonis yra švelnūs ir malonūs, kartais geresni nei kitų tradicinių vasarinių-rudeninių grybų. Įvairiose šalyse ankstyvoji guotė laikoma delikatesu, o Lietuvoje auga po kojomis, bet niekas neima.