Žvėrių šėrimas žiemą, žvėrių šėryklos

Žiema būna sunkus išbandymų laikotarpis miško žvėrims. Kad žvėrys surastų ir suėstų jiems paliktus pašarus, girininkai ir medžiotojai kruopščiai parenka jiems maisto dėjimo plotus ir šėryklų įrengimo vietas. Tam iš anksto sekamos žvėrių pamėgtos vietos, vėliau gyvūnai palaipsniui pratinami prie šėryklų, išdėliojant pašarų takelius nuolatinio šėrimo taško link.

Bet daug svarbiau, kad laukiniai žvėrys ir paukščiai neatprastų savarankiškai ieškoti maisto – pagalbiniai pašarai turi sudaryti tik dalį jų raciono, o kitą natūralų maistą jie turi susirasti gamtoje patys, kaip įpratę.

Miško žvėrys žiemą šeriami ne visada, o tik per ypatingai sunkų laikotarpį – kai susidaro pernelyg stora sniego danga, trukdanti gyvūnams judėti ir prisikasti prie maisto, arba tuomet, kai susidaro kieta ledinė pluta ant sniego paviršiaus, irgi apsunkinanti žvėrims maisto paieškas. Įprastomis žiemos sąlygomis jie patys susiras maistą, šėrimo poreikis atkrenta. 

Svarbu nepakenkti žvėrims ir ūkiams 

Pati Aplinkos ministerija prašo ir įspėja gyventojus žiemą nešerti laukinių gyvūnų savarankiškai, neįrenginėti savadarbių šėryklų ir nedėti pašarų bet kur miške - šitaip jūs rizikuojate daugiau pakenkti žvėrims negu padėti. Geriau patikėti šį reikalą profesionalams – girininkams ir medžiotojams. Jie išmano pašarų proporcijas kiekvienai žvėrių rūšiai, jie žino ir kontroliuoja visas miške įrengtas šėryklas. 

Tad jeigu norite padėti miško žvėrims išgyventi sunkųjį žiemos laikotarpį – susisiekite su miško ūkio darbuotojais ir perduokite savo atliekamuosius pašarus jiems. Specialistai geriau žino, kuris maistas žvėrims tinkamas, o kuris – ne. 

Miškininkai kontroliuoja ir neleidžia susidaryti per didelei žvėrių koncentracijai šalia šėrimo vietų. Šėryklas ir kitus maitinimo taškus tolygiai paskirsto per visą miško ūkio teritoriją. Žvėrys turi laiku priprasti prie šėryklų, pašarų sandėliukų, todėl juos įrengia žymiai anksčiau, iki šėrimo. 

Šalia šėryklų stengiamasi apsaugoti žvėris nuo brakonierių, nes gyvūnai gali tapti jiems lengvu taikiniu. 

Savo ruožtu, pasėlių laukus, žemės ūkį, daržus ir miško želdynus irgi reikia saugoti nuo žvėrių. Pvz., briedžių negalima nuolat maitinti šalia jaunų pušynų, šernų – šalia bulvių laukų, kiškių – šalia sodų ir daržų.  

Pašarai miško žvėrims

Publikuodami šį žvėrių mėgstamą maisto sąrašą dar kartą primename Aplinkos ministerijos ir miško ūkių prašymą nešerti laukinių gyvūnų žiemą patiems. Šį darbą atliks specialistai: girininkai ir medžiotojai. Šis straipsnis yra tik informacinio pobūdžio, o ne agitacinio. 

Labiausia vertinamas daugumos žvėrių (ypač kanopinių) ėdalas – šienas ir šluotelės-lapuotės.

Šienas. Geriausias šienas žolėdžiams laukiniams žvėrims – ankstyvo šienavimo, kai auga ir žydi pagrindinės žolių rūšys. Jie labai mėgsta dobilo, varpinių augalų, liucernos, pašarinių motiejukų šieną. Geriausių skoninių ir vitamininių savybių turi šienas, džiovintas šešėlyje. 

Lapuotės. Žvėrims geriausia tinka lapuočių šakų ir šakelių vantos, surinktos dar pavasarį iki pilno lapų išsiskleidimo, bei dilgėlių vantos, surinktos pirmoje vasaros pusėje.

Skirtingai nuo naminių gyvulių, žvėrys priima šieną ir šakelių vantas išrankiai, o ne viską iš eilės. Todėl, kai šėryklose ilgainiui lieka apie pusė augalinių ar šieninių pašarų, reiškia žvėrys jų neės - laikas pakeisti juos šviežiais.  

Žvėrys lengviau suras pašarus, šėryklas ir maitinimo plotelius, jeigu jų prieigose klojami takeliai iš šieno gabalėlių (kanopiniams ir kiškiams), pelų (kurapkoms), grūdų, ąžuolo gilių, maisto atliekų (šernams). 

Įvairių žvėrių “valgiaraščiai”

Šernams. Jų šėrimui naudojami šakniavaisiai, daržovės, grūdai, grūdų perdirbimo atliekos, gilės, riešutai, bulvinės saulėgrąžos (topinambai), maisto atliekos, šviežia ir sūdyta žuvis, neužkrėstų gyvūnų dvėseliena, mėsa. 

Šernus vengiama maitinti žiemą šalia jiems stalgių kultūrinių augalų: bulvių laukų, kukurūzų, saulėgrąžų, avižų, žirnių laukų. Per žiemą šernas gali priprasti prie tos vietos, kur jį maitino, ir tęs lankyti ją vasarą, rudenį. 

Stirnoms. Lietuvoje stirnos priima žmonių pagalbą tik per stiprius šalčius ir gilųjį sniegą. Per visą žiemos sezoną 1 stirnai pilnai užtenka iki 15 kg šieno ir 15 vantų. Jos mielai ėda iš šėryklų, bet pageidauja ėsti iš senų, o ne naujai įrengtų šėryklų ir gali pratintis prie jų net 1 metus. 

Stirna mėgsta įvairių žolių šieną, lapuotes, traiškytas avižas, sėlenas, išspaudas, sausainius, džiūvėsius, burokus, morkas, kopūstus, smulkintą silosą, druską, kreidą. Iš 1 kg gero šieno stirna suėda ne daugiau pusės. Paliktos šieno pusės ji daugiau nelies, todėl jį reikia keisti šviežiu. 

Briedžiams. Žiemą jie minta pagrinde medelių ir krūmų žieve ir ūgliais. Labiausiai briedžiai mėgsta drebulę, karklus, žilvitį, gluosnynus. Šių augalų apstu jaunuose želdynuose, užaugančiuose kirtimuose ir pamiškėse, vidutinio amžiaus miškuose su daugybe proskynų bei krūmuotų prorėtmių ir laukymių. 

Briedžiai neėda vyresnių nei 7-10 metų medžių žievės ir šakų. Ignoruoja sukonstruotas šėryklas. Suaugęs briedis per 1 parą suėda apie 20 kg žievės ir smulkių (iki 5 mm skersmens) šakų. Tiek gali jam duoti 1 jauna drebulė.