Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose plinta plynų miškų kirtimų nuotraukos iš visos Lietuvos su emocingais komentarais: „Naikinami žalieji planetos plaučiai“, „Greitai nebeturėsime nei kur uogauti, nei kur grybauti“, „Tik kelios pušelės apykreivės liko“. 

Ne išimtis ir Raseinių rajonas. Jame taip pat kertami ir valstybiniai, ir privatūs miškai. Ar ateityje tikrai turėsime kur uogauti ir grybauti, pasiteiravome VĮ „Valstybinė miškų urėdija“ Raseinių regioninio padalinio vadovo Gintaro Červoko. 

Pasak urėdo, Raseinių rajonas nesilygina su pietine Lietuva, kur miškų plotas didesnis. Vidutinis Lietuvos miškingumo vidurkis – 33 proc., Raseinių rajonas netoli to vidurkio, rajono miškingumas -  30 procentų. Miškai kertami visoje Lietuvoje. Valstybinius miškus kerta Miškų urėdija, o privačius – privatūs asmenys. Valstybinių ir privačių miškų plotai pasiskirstę maždaug po 50 procentų. Valstybiniai miškai sudaro apie 51 procentą, o likusi dalis – privatūs.

Miškų kirtimai planingi

Pasak urėdo, žmonės, pamatę iškirstus miškų plotus dažnai reaguoja emocingai ir nesusimąsto apie medienos poreikį valstybei.

„Visuomenė kaltina miškininkus, kad kerta miškus, bet medienos reikia valstybiniams poreikiams. Medieną naudoja pramonė, todėl jos turi atsirasti. Mums pavestos užduotys paruošti medienos, mes jas ir vykdome. Mokslininkai nustato apimtis, kiek galima miško kirsti per metus, tada valstybė miškų urėdijai patvirtina 5 metams maksimalias kirtimų apimtis. Aplinkos ministras pagal teritorijas paskirsto kirtimo normas ir mes skrupulingai jų laikomės, kad neviršytume kirtimų apimčių. Bet pagal patvirtintas normas turime pagaminti tam tikrą kiekį medienos. Pramonė perka medieną per elektroninius aukcionus, mes pasirašome sutartis, pagal kurias  turime laikytis įsipareigojimų ir tą medieną tiekti. Dėl karo Ukrainoje užsidarė medienos importas iš rytų valstybių, į mus dabar visos akys žiūri ir Energetikos ministerijoje girdime svarstymų, kad galėtume ruošti daugiau biokuro. Tačiau tai kol kas tik svarstymai. Mes laikomės patvirtintų apimčių.

Pagal Miškų įstatymą, miškas po iškirtimo turi būti atkurtas per 3 metus.  Miškų atkūrimas po kirtimo – mūsų miškininkystės pamatas. Nėra nei plotelio, kur miškas būtų neatkurtas, nes tuštumos gamtoje nebūna.

Iškirstą miško plotą per trejus metus privalo atkurti ir privačių miškų savininkams – įstatymas visiems vienodas. Jeigu kertamas privatus miškas, vadinasi, jo savininkas yra gavęs visus reikiamus leidimus.

Raseinių regioninio padalinio teritorija ne tik vienas rajonas, mums priklauso dalis Jurbarko rajono, beveik visas Kelmės rajonas ir dar Radviliškio rajono kampas. Iš viso turime 41 tūkstančio hektaro teritoriją. Tai tikrai dideli miškų plotai ir kiekvienas žmogus jautriai sureaguoja pamatęs iškirstą jam brangų miško lopinėlį. Dar yra rekreaciniai miškai, saugomos teritorijos – tokių plotų mūsų teritorijoje yra 10 procentų. Tuose miškuose nevykdome jokios ūkinės veiklos“,- sakė urėdas.

Miškas auga ilgai

Miško auginimas panašus bet kokių kultūrų auginimą, tik procesas trunka kur kas ilgiau.

„Miško auginimo procese yra retinimai, priežiūros kirtimai. Žmogus pamato nukirstą šaką ar kelmą ir jau sako, kad kertamas, niokojamas miškas. Kad  augtų gražus miškas, jį reikia retinti, valyti. Miško retinimo ir valymo darbai naudingi gyventojams – po medienos eksploatacijos jie gali kreiptis dėl likusių medienos atliekų pasirinkimo. Kadangi esame įpareigoti pagaminti biokuro, iš kirtaviečių traukiame ir šakas, tačiau po šių darbų etapo žmonės gali kreiptis ir rinktis likusią medieną, už ją sumokėdami nedidelį mokestį“, - pasakojo G. Červokas.

Miško vagysčių vis dar pasitaiko

Pasiteiravome urėdijos vadovo, ar dažnos miško vagystės.

„Girininkijų darbuotojai miškuose nuolat juda, vaikšto, o ir žmonės savavališkai nekerta miško. Miško vagysčių, be abejo, pasitaiko ir jas gana sunku nustatyti, nes tokiems darbams pasirenkamos atokesnės vietos, kur mažiau kelių. Pernai miško vagystė buvo Viduklės girininkijoje, kaltinamieji nustatyti. Kai pagrobiamas nedidelis medienos kiekis ir pastebima po kurio laiko, tikrai sunku nustatyti vagis. Sužiūrėti tokius didelius miškų plotus sunku. Pavyzdžiui, Kelmės krašte miškai fragmentiški, labai išsibarstę“, - atsakė G. Červokas.

Dar viena sausros metu pasitaikanti nelaimė – miškų gaisrai.

„Praėjusiais metais miškuose nei vieno gaisro neturėjome, nors Kelmės rajono dalyje sausesni miškai. Palyginus su kolegomis, esame laimingesni, nes miškai drėgnesni, mažiau pavojingi gaisrui. Prasidėjus uogavimo, grybavimo sezonui, jeigu gaisrams būna palankus metas, stipriname stebėjimą. Nuo balandžio vidurio pradėjome būdravimus, esame visada pasiruošę sutramdyti ugnį“,- sakė pašnekovas.

„Miškininkai kaip kareiviai – jeigu valstybei ir žmonėms reikės, kad nekirstume miškų ir juos augintume, mes miškus auginsime. Šiuo metu teisės aktai tokie, kad valstybinį mišką turime ne tik auginti, bet ir naudoti, neturime pasirinkimo. Ne patys sprendžiame, ką daryti su valstybiniais miškais. Na, o gyventojus, kuriems rūpi miškai, balandžio 29 dieną kviečiame į miškasodžio talką“, - sakė urėdijos vadovas.