Miškininko Jono Šedbaro gyvenimas nuo vaikystės palytėtas bičiulyste su gamta. Galima sakyti, nuo tada, kai pasaulį išvydo Šilalės rajono Paežerio kaime. Jo šviesaus atminimo tėvelis buvo eigulys, todėl meilė miškui, matyt, bus atkeliavusi su genais. Tačiau Jonui gyvenime ne vien miškininkystė rūpėjo. Jis buvo ir iki šiol tebėra pirmosiose gretose tų, kuriems tiesaus žodžio sakymas, o ir darbai vardan kitų gerovės – svarbiausi dalykai.

Parkų kūrėjas, politikas, metraštininkas ir tradicijų puoselėtojas

Jonas Šedbaras, 1978 metais tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje baigęs miškininkystę, pradėjo dirbti Laukuvos kolūkio miškininku. Jaukią aplinką kuriančio žmogaus žvilgsnis savo plotme ir skvarbumu netilpo į kasdienių darbų rėmus, todėl nuo pat pradžių jam kilo idėja netoli Laukuvos, Kelpšaičiuose, įkurti parką, kuriuo galėtų džiaugtis visi žmonės ir ten ne tik atsikvėpti, bet ir švęsti savo šventes. Apie Kelpšaičių parką, kaip vieną iš svarbiausių miškininko iniciatyva sukurtų septynių parkų, šiame straipsnyje bus rašoma plačiau. Tiesa, likusius šešis būtų galima pavadinti ir parkeliais.

Dar 1979 metais Jonas Šedbaras įsteigė pirmąjį jaunųjų miško bičiulių būrelį Laukuvos mokykloje, vėliau tapusioje Norberto Vėliaus gimnazija. Su šios gimnazijos pedagogėmis Liucija Varnelyte ir Virginija Ačiene, kuravusiomis jaunųjų bičiulių veiklą, buvo atlikta daug naudingų gamtai darbų, o gimnazijos 50-mečio proga pasodintas parkelis.

Miškininkui pradėjus dirbti tuometės Rietavo urėdijos Labardžių girininkijoje iš pradžių girininko pavaduotoju, o vėliau – girininku, tokių būrelių atsirado ir šio krašto mokyklose, su kuriomis ryšius palaikė J.Šedbaras.

Su Persitvarkymo sąjūdžio banga miškininkas įsitraukė į politinį gyvenimą, buvo išrinktas į miestelio Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o vėliau – keletą kadencijų – į Šilalės rajono savivaldybės tarybą. Veikliam laukuviškiui niekuomet darbų netrūko, nes žmonės J.Šedbaru pasitikėjo. Net ir dėl naujųjų Laukuvos kapinių įsteigimo jam teko imtis iniciatyvos. Čia pravertė Tarybos nario statusas, kai drauge su kitais Tarybos nariais laukuviškiais Kęstučiu Auškalniu ir Valdemaru Jasevičiumi viename Šilalės savivaldybės posėdyje dėl lėšų skyrimo amžinojo poilsio vietai rimtai susiėmė, net posėdžių salę buvo palikę. Svarbiausia, kad ryžtas nugalėjo – juk ne dėl savo, o miestelio bendruomenės interesų buvo kovojama. Vėliau kapinėse, Dvarviečių kaime, J.Šedbaras su bendraminčiais pastatė Prisikėlusio Kristaus koplyčią.

Daug apie J.Šedbarą galima rasti monografijos „Laukuva“ pirmame ir antrame tomuose. Ir jo paties publikacijų netrūksta, ir kitų geras žodis apie atkaklų žemaitį tartas. Gyvenime laukuviškis vadovaujasi taisykle – kuo atidžiau viską užfiksuoti ir įamžinti metraščiuose. Tai tikro kraštotyrininko bruožas. Šiandien mokyklos muziejuje ir gimnazistai, ir svečiai gali su įdomumu pavartyti nuotraukomis iliustruotus metraščius apie Kelpšaičių parką, pamatyti Draugystės gatvės gyventojų, taip pat parkelio kūrimo istorines nuotraukas, kai kam nusikeliant net į kūdikystės dienas.

Kryžiaus tremtiniams, įvairių koplytstulpių statymas, paminklas buvusiems penkiems kaimams įamžinti ir daugelis atminimo ženklų yra palytėti J.Šedbaro mintimis ir rankomis. Ir visuomet šalia tokių atminimo ženklų viršūnes į dangų pradėdavo kelti pasodinti medeliai.

Parką kūrė ne tik miškininkas, bet ir jo idėja patikėję žmonės

Savo knygoje „Takas per Rietavo miškų urėdiją“ žurnalistas Eugenijus Bunka pacituoja buvusio Laukuvos klebono Stasio Toleikio žodžius, geriausiai nusakančius žmogaus ir gamtos ryšio tvirtybę: „[…] tas, kas sumanė Kelpšaičiuose įsteigti parką, turi būti neeilinis žmogus. Toks, kokie buvo senovės žemaičiai, ne tik regėję, bet ir jautę gamtą“.

Jonas Šedbaras pelnytai laikomas Kelpšaičių parko įkūrimo iniciatoriumi, tačiau jis pats visuomet akcentuoja, jog daug ką nuveikė su tuomečiais kolūkio pirmininku Kęstučiu Auškalniu ir viršaičiu Valdemaru Jasevičiumi, jautė parapijos klebono Virgilijaus Pociaus palaikymą, o kuriant parką, dirbo gausybė žmonių. Iškalbi statistika liudija, jog daugiau kaip 24 ha plote buvo pasodinta apie 80 iš įvairių pasaulio šalių atkeliavusių introdukuotų ir 15 vietinių medžių rūšių. Žinoma, šiuo metu jų tiek nerastume, nes per laiką nunyko.

Parko atidarymo data yra 1990-ųjų liepos 21-oji, tačiau jo įkūrimo idėjos ir darbų pradžią reikia laikyti 1978-uosius metus. Vadinasi, šiemet parko užgimimui sukanka jau 45-eri.

O keliaujant į pradžių pradžią, būtina pastebėti, jog nuo jaunumės Jonas svajojo dirbti ir gyventi tarp žmonių, su kuriais galėtų kurti ir puoselėti poilsio vietą, kad visiems būtų gera. Taip žvilgsnis nukrypo į Kelpšaičių pusę, vietovę netoli Laukuvos su išraiškingu reljefu – mišku ir tekančiu upokšniu per istorinę Kelpšaičių dvarvietę. Bėda ta, kad miškas buvo labai apleistas ir peržėlęs piktžolynais, o jame ganėsi miestelio žmonių karvės. Po nemažų įtikinėjimų, barnių ir diskusijų gyventojai savo gyvulius ganyti sutiko kitur. Tada prasidėjo miško valymo darbai. Žmonės darbavosi, o jiems kaip kompensacija už darbą buvo leidžiama pasikirsti malkinės medienos. Vėliau, privačiai tariantis su melioratoriais – ekskavatorininkais ir traktorininkais – iškasti tvenkiniai ir išsklaidyti kalnai žemių.

Gerai idėjai įgyvendinti nuolat kliudė įvairūs rūpesčiai. Melioratoriai, įpratę iškirstą medieną dalinti į kairę ir į dešinę, susidūrę su J.Šedbaro principingumu, nebuvo linkę už ją atlyginti kolūkiui. Prasidėjo tampymasis po teismus. Galiausiai sveikas protas nugalėjo ir pinigai buvo priteisti ūkio naudai, o vėliau ir be teismų melioratoriai apsimokėdavo. Taip atsirasdavo šiek tiek lėšų miškui tvarkyti ir atsilyginti vienam kitam žmogui už meistrystę.

Žinoma, ne visada darbai ėjo kaip iš pypkės. Po geros pradžios stojo štilis, nes negavus iš kolūkio traktoriaus ir nepasėjus žolės, po metų galvas iškėlė piktžolės. Vėl kreiptasi į žmones, vėl prašyta pagalbos: arta dirva, rinkti akmenys, po kultivavimo pasėti miežiai su įsėliu, kuriuos, užklimpus kombainui per javapjūtę, teko apie du hektarus miškininkui su miško darbininkais dalgiais nupjauti ir arkliais išvežti.

Ne mažesni keblumai laukė ir tvarkant kelią į parką, nes buvo negaunama technikos. Po didelių pastangų vargais negalais kelias buvo išpiltas. Reikėtų priminti, kad ir žmonės tuomet daugiausiai dirbo idėjos vedami – už galimybę nemokamai prisiruošti malkinės, o kartais ir padarinės medienos, buvo džiaugiamasi, kad kolūkio ekonomistės pagrindiniams meistrams leisdavo „užrašyti“ per dieną po 3,4-4,2 rublio.

 Algirdas Dačkevičius ("Kalvotoji Žemaitija")