A. Svitojus: viliuosi, kad gimtoje žemėje neteks likti tik samdiniais
Šiais metais žemės ūkyje aktualių ir itin svarbių darbų apstu – pieno krizė, GAAB reikalavimai, deklaravimo aktualijos ir aplamai visas naujas Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginis 2023-2027 m. planas.
Šiandien žemdirbiai stebisi Aplinkos ministerijos iniciatyva ir 2023 m. kovo 1 d. Teisės aktų informacinėje sistemoje (TAIS) paskelbtu Žemės įstatymo ir jį lydinčiųjų 16 teisės aktų pakeitimų projektu, kuriame planuoja neriboti didžiausio leistino įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės ploto.
Kokie naujai pateikto įstatymo tikslai?
Aplinkos ministerija, siekdama mažinti biurokratinę naštą Nacionalinei žemės tarnybai, kurią perėmė iš Žemės ūkio ministerijos nuo 2023 m. sausio 4 d., teikiamame Žemės įstatymo pakeitimo projekte planuoja neberiboti didžiausio leistino įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės ploto.
Tai tarsi akibrokštas žemdirbiams, kurie kaip tik prašė koreguoti žemės įsigijimo įstatymą, užkertant galimybę jau turintiems daugiau kaip 500 ha žemės subjektams įsigyti žemę per susijusius fizinius ar juridinius vienetus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per juridinį asmenį) turi nuo 1 proc. atitinkamos įmonės akcijų (pajų).
Kaip situaciją vertina tie, kurie dirba žemę?
Lietuvos šeimos ūkių sąjungos vicepirmininkė, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos narė Eglė Markevičiūtė:
„Tokiam žingsniui turi būti labai svarūs argumentai, o tuos kuriuos gauname, manęs neįtikina. Einame ne pirmyn, o dideliais žingsniais atgal. Vieni ūkiai toliau dideliais tempais stambės, kai tuo tarpu mažesnių ūkių plėtros galimybės stipriai ribojamos. Tokiam įstatymui įsigaliojus, nedideli ūkiai, mano manymu, pasmerkti išnykimui, o naujiems jauniems žmonėms atėjimas į žemės ūkio sektorių užkertamas. Ir kam nuo to geriau? Niekam. Tik turėsime daugiau bedarbių ir emigruojančių jaunų žmonių. Be to, užprogramuojamas dar didesnis ūkininkų susipriešinimas mūsų šalyje. Apskritai, šiuo metu ūkininkai susiduria su visa eile sudėtingų iššūkių, o toks šio klausimo sprendimas tik didina sumaištį. Taigi, tikėtis sveiko, gyvybingo, lankstaus ir įvairiapusio žemės ūkio Lietuvoje nėra tikslo“.
Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos narys – Marijus Čekavičius:
„Dirbu 16.20 ha, mano ūkis ekologinis ir galiu pasakyti, kad to pakanka, jog šeima galėtų gyventi. Mūsų probočiai buvo labai išmintingi ir išgyvendavo iš valako (valako dydis – 21,38 ha). Manau, kad šiandien pakaktų apriboti žemės įsigijimą iki 300 ha. Mums svarbu, kad kaime vyktų socialiniai procesai, todėl turėtų būti sudarytas prioritetas naujakurystei. Tokie įstatymų projektai, kurie yra pateikti iš Aplinkos ministerijos pusės, mano manymu, yra tyčinė veika prieš valstybę ir tai yra Tėvynės išdavystė“, – sako M.Čekavičius.
Rokas Rozga – Skuodo rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas:
„Jei įvyktų tokia neteisybė, ir būtų priimtas toks įstatymas, kurio projektas yra skelbiamas, manau, kad kaimas ir žemdirbiai ateities neturėtų. Juk mes kaip tik pasisakėme, ir ne vieną kartą, kad ribojimas turi būti numatytas iki 500 ha. Jei teikiami tokie įstatymų projektai, tikėtina, kad kažkas padarė gerą lobizmą. Neįsivaizduoju kaimo, kuriame nebus nei ūkininkų, nei gyventojų, o veiks tik kokia viena bendrovė, ar stambi įmonė“.
Dr. Arūnas Svitojus – Žemės ūkio rūmų pirmininkas:
„ŽŪR nariai nuo 2013 m., pasisakė už Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimą, parengta ir išsiųsta ne viena rezoliucija, atsakingoms institucijoms, deja… Šiais metais kreipėmės ir į LR Prezidentūrą, Seimą ir kitas valdžios institucijas, tame tarpe ir Aplinkos ministeriją, kad operatyviai būtų sprendžiamas žemės ūkio paskirties žemės (valstybinės ir privačios) įsigijimo ribojimo klausimas. Lietuvoje apie 10 proc. ūkininkų valdo iki 80 proc. Lietuvos žemių. Lietuvoje galiojantis įstatymas, neleidžiantis turėti asmeniui daugiau nei 500 ha žemės yra realiai neveikiantis. Žemę neribotai galima įsigyti, superkant juridinių vienetų akcijas. Neribojant žemės pardavimo per akcijas bei pajus, kyla grėsmė ir nacionaliniam saugumui, kadangi dauguma valstybės nekilnojamojo turto sutelkiama ribotame subjektų rate. Kokia ateitis? Gali ateiti laikas, kai korporacijos, kurios ateina ir supirkinėja žemes, ims jas perpardavinėti kam tik nori. Kas gali paneigti, kad anksčiau ar vėliau žemė atiteks svetimšaliams. Todėl privalome atstovauti savo šalies žemdirbių ir kaimo gyventojų interesams, kad neištiktų Prancūzijos ūkininkų likimas, kai savo gimtoje žemėje teks tik samdiniu dirbti".
