Kas iš tikrųjų valdo ūkininkų paskolas: ILTE šešėlis už bankų nugarų

Nacionalinis plėtros bankas ILTĖ aiškiai deklaruoja, kad sprendimus dėl paskolų ūkininkams priima ne ji, o finansavimo partneriai – bankai ir kredito unijos. Tačiau tuo pačiu pati institucija nustato sąlygas, pagal kurias šie sprendimai priimami. Ši dviguba sistema kelia esminį klausimą – kas iš tikrųjų lemia, ar ūkininkas gaus finansavimą?

Sprendžia bankai – bet pagal ILTĖ taisykles

ILTĖ savo atsakymuose pabrėžia, kad finansavimas teikiamas per partnerius, o ji „nedalyvauja vertinant konkrečius paskolų gavėjus“.

Kitaip tariant, galutinį sprendimą dėl paskolos priima bankas ar kredito unija. Tačiau tuo pačiu pati ILTĖ nustato finansavimo taisykles: kokie reikalavimai keliami klientams, kokios sąlygos taikomos paskoloms ir kokie projektai laikomi tinkamais. Tai reiškia, kad nors formaliai sprendimą priima finansavimo partneriai, reali sprendimo aplinka yra suformuota ILTĖS.

Finansavimo ekspertas, MB „Skaičiai žemdirbiams“ vadovas Ignas Jankauskas šią situaciją vertina dar tiesiau – jo teigimu, ILTĖ įtaka sprendimams yra didesnė, nei oficialiai pripažįstama.

„Pirma apsisprendžia bankas ar kredito unija, bet gana dažnai nutinka taip, kad ILTE tiesiog uždeda papildomų reikalavimų“, – sako jis.

Anot eksperto, problema kyla dėl skirtingų vertinimo modelių: „Gaunasi taip, kad kredito įstaiga suskaičiuoja, pas ją rodikliai atitinka, bet su tais pačiais rodikliais nuėjus pas ILTE jie jau nebeatitinka.“

Tokiais atvejais finansavimo procesas sustoja – net jei bankas būtų pasirengęs skolinti.

Sistema, kurioje ūkininkas „vaikšto nuo durų iki durų“

Politikų vertinimai rodo, kad praktikoje ši sistema ūkininkams tampa sudėtinga ir ne visada aiški.

Seimo narys Kęstutis Mažeika pastebi: „Ūkininkas lyg ir kreipiasi į vieną įstaigą, po to siunčiamas kitur. Jis taip ir vaikšto nuo durų iki durų.“

Toks procesas, jo teigimu, mažina pasitikėjimą sistema ir gali būti viena priežasčių, kodėl paraiškų skaičius išlieka ribotas.

Visgi paklausti, kas realiai sprendžia dėl finansavimo, politikai vieningo atsakymo neturi.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Bronis Ropė teigia: „Ir tas, ir tas. Finansavimo partneriai duodami pinigus nustato savo sąlygas, ILTE tada suderina savo sąlygas.“

Tuo metu Valius Ąžuolas pabrėžia, kad galutinė atsakomybė vis dėlto turėtų tekti pačiai ILTĖ: „Kaip bebūtų ILTE yra atsakinga už tą galutinį rezultatą.“

Ši priešprieša atskleidžia esminę problemą – sprendimų grandinė yra išskaidyta, o atsakomybės ribos lieka neaiškios.

Kas padeda ūkininkui, kai bankas sako „ne“?

Teoriškai atsakymas paprastas – tokiu atveju turėtų įsikišti valstybės institucija.

„Jeigu bankas taip pasako, tai kaip tik ir reikia eiti į ILTE ir pildyti paraišką“, – sako V. Ąžuolas.

Tačiau praktika rodo, kad būtent ši vieta ir yra silpniausia grandis. Jei bankas vertina projektą pagal vienus kriterijus, o ILTĖ – pagal kitus, ūkininkas gali likti tarp dviejų sistemų: vienoje jis dar „tinka“, kitoje – jau ne. Net ir patys politikai pripažįsta, kad sistema veikia ne iki galo aiškiai.

„Pagal dabartinę situaciją, yra kaip tame posakyje – skęstančiojo gelbėjimas yra jo paties reikalas. Pats ūkininkas ir lieka atsakingas už savo išsigelbėjimą, nes niekas už jo nestovi“, – užbaigia K. Mažeika.