Žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuje moksliniai tyrimai ir inovacijos yra svarbios, siekiant bendrų veiksmų, padėsiančių spręsti svarbiausius iššūkius. Copa – Cogeca pažymi, kad svarbu remti ūkininkus ir žemės ūkio kooperatyvus, kad jie galėtų prisidėti prie Europos Komisijos strategijose nustatytų ambicijų ir taip pat prie Jungtinių Tautų (JT) 2030 m. tvaraus ūkininkavimo tikslų bei Paryžiaus susitarimo.

Žemės ūkis yra esminė Europos maisto sistema, kuri ne tik skatina inovacijas ir ekonomikos augimą, bet ir palaiko kaimo vietovių gyvybingumą.

ES žemės ūkio sektorius per pastarąsias pasaulines krizes parodė nepaprastą atsparumą. Tačiau dėl nuolatinio gyventojų skaičiaus augimo, klimato kaitos ir geopolitinės įtampos šis sektorius susiduria su precendento neturinčiais iššūkiais. Siekdami išspręsti šias sudėtingas problemas, ūkininkai ir žemės ūkio kooperatyvai vis dažniau domisi moksliniais tyrimais ir naujovėmis, padedančiomis rasti ir plėtoti tvarius sprendimus.

Svarbu užtikrinti, kad politikos ambicijos ir lūkesčiai būtų derinami su mokslinių tyrimų tikslais, kad teisės aktai turėtų teigiamą poveikį mokslinių tyrimų rezultatų pažangai ir įgyvendinimui.

Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų bendra programa turėtų užtikrinti ateities rezultatus ir sprendimus, daugiausiai dėmesio skirdama pritaikomumui ir įgyvendinimui.

Pagrindiniai elementai programoje:

Suteikti pakankamą biudžetą žemės ūkio ir miškininkystės tyrimams bei inovacijoms.

Pašalinti atotrūkį tarp tyrimų rezultatų ir praktinių sprendimų ūkininkams.

Skatinti viešųjų ir privačių sektorių partnerystę 6-ojo klasterio programoje.

Gerinti mokslinių tyrimų ir politikos tikslų suderinamumą.

Didinti ūkininkų galimybes dalyvauti finansavimo procesuose.

Investuodama į ūkininkų ir žemės ūkio kooperatyvų poreikius, ES paskatins pereiti prie tvaresnio, atsparesnio ir konkurencingesnio žemės ūkio sektoriaus.

Žemės ūkio tyrimų biudžeto užtikrinimas

Dabartinė Europos bendrosios programos 6 klasterio iniciatyva, apimanti maistą, bioekonomiką, gamtos išteklius, žemės ūkį ir aplinką, numato 9 milijardus eurų finansavimą, skirtą pasaulinių iššūkių sprendimui ir konkurencingumui užtikrinti. Šis finansavimas, teikiamas pagal antrąjį ramstį, prisideda prie mokslinių tyrimų poveikio didinimo ir skatina žemės ūkio sektoriaus klestėjimą, užtikrinant jo atsparumą ateities iššūkiams. Fundamentiniai tyrimai leidžia mokslininkams tyrinėti naujas ribas – nuo biologijos iki pažangiausių veisimo metodų, jų rezultatai padeda kurti pamatus būsimoms inovacijoms.

Atotrūkio tarp tyrimų ir ūkininkų poreikių mažinimas

Siekiant užtikrinti, kad mokslinė pažanga būtų paversta praktiniais, ūkininkams naudinga sprendimais, itin svarbu sumažinti atotrūkį tarp mokslinių tyrimų ir ūkininkų poreikių. Pasitelkiant bendradarbiavimo metodus, tokius kaip bendras mokslinių tyrimų projektų kūrimas, įgyvendinimas ir vertinimas, galima veiksmingai skatinti mokslinių tyrimų rezultatų taikymą. Įtraukdami pirminius gamintojus ir jų organizacijas į mokslinių tyrimų procesą nuo pat pradžių, tokiu būdu galime užtikrinti, kad tyrimų projektai būtų suderinti su tikrais ūkininkų poreikiais ir iššūkiais.

Bendradarbiavimas tarp mokslininkų, konsultantų, ūkininkų, miško savininkų ir verslo atstovų leido sukurti inovatyvius sprendimus, kurie gali būti tiesiogiai taikomi ir pasirengti įgyvendinti. Įvairūs suburti tinklai, pvz., tokių kaip ES BŽŪP tinklas ir Žemės ūkio žinių bei inovacijų sistemos, jų plėtra ir parama yra ypatingai svarbūs skatinant mokslinius tyrimus ir inovacijas „iš apačios į viršų“ vietos ir regionų lygiu.

Taikomieji moksliniai tyrimai yra ne mažiau reikšmingi, nes jie teikia neatidėliotinus sprendimus ūkininkams, sprendžiant tokias aktualias problemas kaip pasėlių produktyvumas, atsparumas ligoms ir prisitaikymas prie klimato kaitos.

Būtina skirti pakankamai lėšų žemės ūkio moksliniams tyrimams ir inovacijoms, kad būtų patenkinti specifiniai sektoriaus poreikiai.

Stiprinti taikomųjų mokslinių tyrimų bendradarbiavimo galimybes pagal 2 ramstį.

Užtikrinti, kad projektų naudos gavėjai taikytų daugiašakį požiūrį bendradarbiaudami kuriant, įgyvendinant ir tvirtinant mokslinių tyrimų projektus, naudodamiesi ūkininkų, mokslo darbuotojų, konsultantų ir kitų suinteresuotųjų šalių patirtimi.

Vertinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programas, siekiant nustatyti jų veiksmingumą.

Tobulinti mokslinių tyrimų rezultatų ir technologijų pažangos sklaidos mechanizmus, kad jie efektyviai pasiektų galutinius vartotojus.

Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės užtikrinimas 6 klasteryje

Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) įtraukimas į Europos Horizonto 6 klasterį yra labai svarbus norint skatinti žinių dalijimąsi, bendradarbiavimą ir ilgalaikes inovacijas. Ši partnerystė suteikia unikalią galimybę užpildyti atotrūkį tarp viešųjų mokslinių tyrimų institucijų ir privačių įmonių, siekiant pasiekti efektyvesnių ir tvaresnių rezultatų.

Deja, ankstesniam 6 klasterio etapui trukdė viešojo ir privataus sektorių partnerystės (VPSP) trūkumas, ribojantis privačių subjektų dalyvavimą mokslinių tyrimų plėtros ir bendro kūrimo procesuose. Siekiant išspręsti šią problemą, itin svarbu aktyviai skatinti ir remti VPSP kūrimą, jungianti valstybines ir privačias organizacijas, turinčias papildomos patirties.

Taip galėsime panaudoti abiejų sektorių stipriąsias puses, sukurti inovatyvius sprendimus, paspartinti jų įsisavinimą rinkoje ir, galiausiai, sukurti konkurencingesnę bei tvaresnę Europos mokslinių tyrimų aplinką.

Puoselėti viešųjų mokslinių tyrimų institucijų, privačių įmonių ir ūkininkų organizacijų partnerystę, siekiant paspartinti inovacijų ir technologijų perdavimą.

Skatinti bendro finansavimo iniciatyvas, skirtas remti didelės rizikos ir didelį atlygį duodančius mokslinių tyrimų projektus, kurie sprendžia neatidėliotinus žemės ūkio iššūkius.

Geresnis mokslinių tyrimų ir politikos tikslų derinimas

Norint pasiekti tvarių ir veiksmingų rezultatų, itin svarbu užtikrinti glaudų žemės ūkio mokslinių tyrimų ir inovacijų veiklos suderinamumą su atitinkama ES politika. ES politikos aplinka vaidina lemiamą vaidmenį formuojant žemės ūkio mokslinių tyrimų ir inovacijų kryptis bei prioritetus. Būtina, kad mokslinių tyrimų ir inovacijų iniciatyvos atitiktų visapusiškus ES tikslus, tokius kaip maisto aprūpinimo, klimato kaitos švelninimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo.

Pastaraisiais metais pastebima nerimą kelianti tendencija mažinti paramą ūkininkams, pašalinant tam tikrus įrankius ir išteklius, nepasirūpinant tinkamais pakaitalais. Tai pabrėžia skubios būtinybės sukurti palankią politinę aplinką, kuri padrąsintų novatoriškų technologijų ir praktikų diegimą. Užtikrinusi palankią politinę aplinką, ES gali skatinti klestintį žemės ūkio sektorių, kuris būtų tvarus, atsparus ir pasirengęs įveikti ateities iššūkius.

 Stiprinti įvairių žemės ūkio mokslinių tyrimų ir plėtros temų koordinavimą Europos lygmeniu, siekiant maksimaliai padidinti sinergiją ir išvengti dubliavimo.

Užtikrinti, kad mokslinių tyrimų ir inovacijų politika būtų suderinta su žemės ūkio, aplinkosauginėmis, ekonominėmis ir švietimo politikomis, siekiant sukurti darnų paramos ūkininkams sistemą.

Skatinti projektų ir dominančių politikos sričių sinergiją.

Gerinti finansavimo galimybes dalyvaujantiems ūkininkams

Ūkininkai atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį išbandydami naujas technologijas ir praktikas, tačiau dažnai susiduria su rimtais iššūkiais ir rizika, įskaitant galimą pajamų praradimą. Siekiant pašalinti šias kliūtis ir paskatinti ūkininkų dalyvavimą, būtina supaprastinti administracinius procesus ir užtikrinti teisingą kompensaciją už jų indėlį. Žemės ūkio kooperatyvai taip pat gali turėti svarbų vaidmenį remdami ūkininkus, padėdami jiems dalintis rizika bei skatinant naujoviškų sprendimų, kurie tiesiogiai naudingi žemės ūkio sektoriui, kūrimą, plėtrą ir atkartojimą.

Sumažinti administracinę naštą, įgyvendinant supaprastintas paraiškų formas, sumažinant reikalingų patvirtinimų skaičių ir taikant skaitmenines platformas visuose finansavimo procesuose.

Ištirti alternatyvius finansavimo modelius, pvz., vienkartines išmokas arba finansavimą pagal etapą, kad sumažinti mokslininkams ir ūkininkams išankstinę finansinę naštą.

Ištirti individualių ūkininkų dalyvavimo projektuose finansavimo modelius, kuriuose atsižvelgiama į papildomą dalyvavimo išlaidų naštą, pvz., ūkio pakeitimą ir laiką, o ne tik į kelionės išlaidų kompensavimą.

Sukurti sistemas, kurios siūlytų rizikos pasidalijimo mechanizmus, garantijas arba draudimą, remiantis žemės ūkio kooperatyvo modeliu, siekiant padėti ūkininkams diegti naujas technologijas ir praktikas.

Ūkininkų ir žemės ūkio kooperatyvų tyrimų poreikiai ir galimybės

Ūkininkai susiduria su sudėtingais iššūkiais, tokiais kaip klimato kaita, įvairūs reguliavimo reikalavimai ir ekonominis spaudimas, bet tuo pačiu metu privalo užtikrinti tvaresnę maisto gamybą ir biologinės įvairovės išsaugojimą. Besikeičiantis klimatas kelia didelį pavojų žemės ūkio produktyvumui, nes pastebimas kritulių kintamumo didėjimas ir dažnėjantys ekstremalūs oro reiškiniai. Be to, norint pereiti prie tvaresnės ūkininkavimo praktikos, mažinant priklausomybę nuo sintetinių medžiagų ir gerinant dirvožemio sveikatą, būtini inovatyvūs sprendimai ir didelės investicijos.

Ūkininkai ir žemės ūkio kooperatyvai gali gauti daug naudos iš mokslinių tyrimų ir inovacijų pažangos, ypač technologijų, praktikų ir žinių keitimosi srityse. Skaitmeniniai įrankiai, tokie kaip ūkio valdymo programinė įranga ir tikslusis žemės ūkis, pasirodė esantys vertingi sprendimų priėmimo procese, kurie pagrindžiami duomenimis. Rizikingos, tačiau didelį potencialą turinčios inovacijos, tokios kaip genų redagavimas ir autonominės žemės ūkio transporto priemonės, gali žymiai transformuoti žemės ūkio praktiką. Investuodami į mokslinius tyrimus, skatindami inovacijas ir bendradarbiavimą, ūkininkai ir žemės ūkio kooperatyvai gali užimti stiprią poziciją ir klestėti sparčiai besikeičiančiame žemės ūkio kraštovaizdyje.

Kitoje šio dokumento dalyje bus aprašyti Copa – Cogeca narių nustatyti mokslinių tyrimų poreikiai, kurie yra esminiai sektoriui ir kurių iki šiol nebuvo įtraukta į ankstesnes programas.

Gyvulininkystė

Gyvulininkystės sektorius susiduria su daugybe iššūkių, tokiais kaip klimato kaita, pasaulinės sveikatos grėsmės ir didėjantys vartotojų poreikiai tvariai maisto gamybai. Norint išspręsti šias problemas, būtinos investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijas. Ilgainiui tai gali padėti sektoriui tapti novatoriškesniu ir tvaresniu, užtikrinant stabilias pajamas ūkininkams.

Investicijos į genetikos gerinimą:

Plėtoti gyvulių veisles, pasižyminčias geresnėmis savybėmis, tokiomis kaip atsparumas ligoms, pašarų efektyvumas ir produktų kokybė.

Papildomi tiekimo šaltiniai:

Tyrinėti ir kurti alternatyvius baltymų šaltinius gyvulių pašarams, įskaitant ekologiškus produktus, šalutinius produktus, augalinius baltymus, vabzdžius, dumblius, vienaląsčius baltymus, mieles ir jūrinius ingredientus.

Skatinti ir palengvinti naujų inovatyvių pašarų priedų pateikimą į rinką, siekiant pagerinti gyvūnų produktyvumą, gerovę ir sumažinti išmetamų teršalų kiekį iš gyvulininkystės veiklos.

Ligų prevencija ir kontrolė:

Investuoti į mokslinius tyrimus, kad būtų kuriami nauji vaistai ir antimikrobines medžiagas bei alternatyvos esamiems, siekiant kovoti su naujomis ligomis ir mažinti antibiotikų atsparumą.

Prioritetą teikti prevencinių priemonių, tokių kaip vakcinacijos nuo ligų, kurioms šiuo metu trūksta efektyvių vakcinų, tyrimams, ir pasikliauti ne tik likvidavimo programomis.

Biologinis saugumas ir gyvūnų gerovė:

Didinti informuotumą ir vykdyti tyrimus apie galimus biologinio saugumo priemonių patobulinimus tiek intensyvioje, tiek ekstensyvioje ūkininkavimo praktikoje.

Modernizuoti esamas biologinio saugumo priemones, siekiant užtikrinti gyvūnų sveikatos ir gerovės standartus.

Teikti mokymus ir informaciją apie ganyklų valdymą ir rotacinį ganymą.

Ištirti alternatyvias priemones akvakultūros ištekliams apsaugoti nuo paukščių plėšrūnų, užtikrinant tvarią akvakultūros praktiką.

Pagerinti mokslines žinias apie gyvūnų elgesį ūkininkavimo aplinkoje.

Sukurti ankstyvo lyties nustatymo kiaušiniuose technologinius sprendimus, pritaikytus smulkios paukštininkystės pramonės struktūrai.

Akvakultūra ir žuvis

Žaliavos kokybė:

Tyrimai, skirti geriau suprasti, kaip žaliavos – įskaitant visą žuvį ir jūros gėrybių perdirbimo pramonės šalutinius produktus – veikia žuvų taukų ir žuvų miltų kokybę.

Reikia išplėsti žinias apie šių žaliavų biocheminę sudėtį ir kokybę, taip pat jų oksidacijos būklę, siekiant nustatyti, kaip tai įtakoja galutinių žuvų taukų ir miltų produktų savybes.

Vertės grandinės tyrimas:

Tobulinti mokslinius tyrimus visoje vertės grandinėje – nuo pašarų žvejybos iki žuvų miltų ir žuvų taukų svarbos akvakultūros racione.

Skatinti atsinaujinančio ir mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančio kuro naudojimą akvakultūros bei žuvininkystės laivams, dalinantis gerąja patirtimi.

Tirti žuvų pašarų žiediniame cikle, įvertinant nepanaudotus arba neefektyviai išnaudojamus bioekonomikos išteklius, ypač baltymų ir omega-3 šaltinius iš jūros išteklių.

Augalininkystė

Augalininkystė susiduria su įvairiais iššūkiais. Klimato kaita, kenksmingi organizmai ir ligos bei didėjantis spaudimas mažinti sintetinių medžiagų naudojimą, skatina poreikį alternatyvioms strategijoms ir novatoriškiems sprendimams.

Moksliniai tyrimai ir inovacijos šioje srityje yra itin svarbūs, siekiant suteikti ūkininkams tinkamus įrankius, kurių jiems reikia norint tvariai gaminti aukštos kokybės augalinius produktus. Tik tokiu būdu galime užtikrinti efektyvesnį ir tikslesnį augalinių produktų, skirtų maistui, pašarams ar augalinių medžiagų gamybai, gamybą, ir taip efektyviai išnaudoti išteklius žiedinės ekonomikos kontekste. Investuodami į mokslinius tyrimus ir inovacijas, galime padėti ūkininkams spręsti jiems iškilusias problemas ir gaminti aukštos kokybės, tvarius augalinius produktus, atitinkančius augančios populiacijos poreikius.

Tvarus kenkėjų ir ligų valdymas:

Investuoti į biokontrolės agentų, mažos rizikos priemonių ir biotechnologijų tyrimus, siekiant sumažinti priklausomybę nuo tradicinių augalų apsaugos metodų.

Naudoti biotechnologijas ir genomiką kuriant veisles, pasižyminčias didesniu atsparumu ligoms ir kenkėjams.

Skirti išteklių fundamentiniams ir agronominiams tyrimams, kurie padėtų kovoti su vėlyvuoju bulvių puviniu, taip pat diegti žinių perdavimo iniciatyvas.

Augalinių baltymų gamyba:

Vykdyti ilgalaikius tyrimus, kad būtų sukurti nauji ūkininkavimo metodai ir augalų veislės, kurios užtikrintų aukštą augalinių baltymų derlių, pritaikytą įvairiems ES klimatams ir kraštovaizdžiams.

Plėtoti mokslinius tyrimus, siekiant suprasti veiksnius, pavyzdžiui, rapsų ir saulėgrąžų lukštenimo proceso tobulinimą.

Išteklių valdymas:

Tyrinėti ir remti tręšimo mažinimo metodų taikymą.

Ištirti augalų sistemų sąveiką su dirvožemiu, vandeniu, oru ir šviesa, siekiant pagerinti dirvožemio derlingumą, efektyvų išteklių naudojimą ir bendrai prisidėti prie klimatui palankių sprendimų.

Kurti prognozių sistemas ir jutikliais pagrįstas diagnostikas, kad būtų optimizuotas pesticidų naudojimas.

Toliau kurti fizines ir biotechnologines augalų apsaugos priemones.

Taip pat būtina tęsti šiltnamių gamybos tyrimus, susijusius su klimato kontrole, energijos tiekimu ir taupymu, kad būtų užtikrinta geriausia praktika.

Išbandyti lašelinio drėkinimo metodus kartu su trąšomis ir augaliniais produktais.

Tirti alternatyvius pesticidų sprendimus, kurie pasižymėtų panašiu efektyvumu ir saugumu.

Dėl veisimo:

Kuriant naujus veisimo metodus, siekti, kad pasėliai suteiktų daugiau privalumų: fitochemikalai, daugiapakopis ir kaskadinis naudojimas, anglies sekvestracija, ekologinis efektyvumas ir, svarbiausia, ekonomiškumas.

Veisti atsparias ir adaptuojamas veisles bei atlikti prevencines priemones, skirtas sumažinti ligų ir kenkėjų riziką.

Plėtoti javų, vaisių ir daržovių sėklas, užtikrinančias didesnį atsparumą klimato kaitai.

Vykdyti ekologiškų sėklų ir necheminių metodų tyrimus, kurie būtų prieinami ekologiškų sėklų augintojams.

Prisitaikymas prie klimato kaitos ir jos mažinimas

ES žemės ūkis ir miškininkystė turi didelį potencialą didinti prisitaikymo ir švelninimo pastangas, siekiant sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Moksliniai tyrimai ir inovacijos gali padėti rasti būtinas priemones, kad žemės ūkio maisto produktų sektorius taptų klimato požiūriu pažangesnis ir tvirtesnis. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas vandens, dirvožemio ir energijos vartojimo efektyvumui, naudojant novatoriškas technologijas, skaitmenines priemones ir pažangius augalų bei gyvūnų veisimo metodus. Tai suteiks sektoriui galimybes spręsti iššūkius, susijusius su klimato kaita ir jos padariniais.

Vandens valdymas:

Tyrimai, skirti optimizuoti vandens naudojimą ir spręsti vandens trūkumo problemas, yra būtini.

Reikia plėtoti tvarias vandens valdymo praktikas ir mokslinius tyrimus, orientuotus į tikslų drėkinimą bei susijusių ūkininkų mokymo programų tobulinimą.

Svarbu ištirti invazinių svetimų rūšių (pvz., mėlynųjų krabų) ir plėšrūnų (pvz., paukščių, ūdrų ir kt.) ekonominį ir socialinį poveikį žvejybos ir akvakultūros veiklai.

Taip pat reikalingi tyrimai, skirti neorganinių teršalų likučių elgsenai analizuoti, atsižvelgiant į klimato sąlygas ir susijusias vandens valdymo praktikas.

Emisijų mažinimas ir anglies sekvestracija:

Tolesni tyrimai turėtų būti orientuoti į amoniako mažinimo priemonių ir metodų, įskaitant mažos emisijos ar efektyviau veikiančių laikymo sistemų kūrimą, efektyvaus trąšų valdymo ir metano mažinimo priemonių, palaikymą.

Svarbu atlikti tyrimus, skirtus metano ir azoto oksido emisijų mažinimo matavimui ir stebėjimui.

Būtina ištirti priežastis, kurios lemia emisijas, kadangi esamos veiksnių vertinimo metodikos šioje srityje šiuo metu yra moksliškai silpnos ir neišsamios.

Prisitaikymas prie klimato kaitos ir jos mažinimas

Norint prisitaikyti prie klimato kaitos, būtina pasirinkti tinkamas vaisių ir daržovių veisles.

Svarbu ištirti ir įgyvendinti priemones, skirtas kontroliuoti vėlyvojo šalčio poveikį vaisiams.

Taip pat būtina sistemiškai spręsti diagnozuojamas ligas ir kenkėjus, pavyzdžiui, kovoti su ligų protrūkiu, kurie gali pažeisti vaisius.

Bioekonomika

Ūkininkams ir jų kooperatyvams dar neišnaudotas žiedinės bioekonomikos potencialas. Pavyzdžiai apima maisto atliekų ir medžiagų likučių vertinimą bei panaudojimą, taip pat didesnę paramą priimant sprendimus dėl energijos vartojimo efektyvumo žemės ūkio ir maisto sektoriuose. Šios pastangos prisidės prie viso žemės ūkio ir maisto sektorių aplinkosauginio, socialinio ir ekonominio tvarumo:

Toliau plėtoti antrosios kartos biokurą (gamybą iš nemaistinių žaliavų pvz., šiaudų ar atliekų), siekiant pagerinti procesų inžineriją.

Tirti žemės ūkio gamybos šalutinių produktų panaudojimo būdus ir perdirbimo galimybes.

Atlikti žaliavų mobilizavimo tyrimus, įskaitant saugojimo ir transporto logistikos klausimus.

Skaitmeninimo priemonių naudojimas smulkiems ir vidutiniams miško savininkams.

Tyrimai, skirti tvariam vilnos perdirbimui, atsižvelgiant į energijos ir vandens efektyvumą bei teršalų šalinimą.

Maisto ir tiekimo grandinės

ES žemės ūkio raida atveria naujas galimybes ir inovatyvius verslo modelius. Tačiau šiems pokyčiams pasiekti būtini moksliniai tyrimai ir inovacijos, leidžiančios diegti naujus darbo metodus, laikantis holistinio požiūrio, kuris skirtas sukurti pažangesnes ir efektyvesnes žemės ūkio vertės grandines.

Viešųjų pirkimų geriausio tiekėjo principo kriterijų katalogo parengimas.

Tyrimai, skirti žemės ūkio pelningumui ir konkurencingumui analizuoti.

Alternatyvių žemės ūkio ir maisto produktų platinimo modelių nagrinėjimas.

Mokslinių metodų, skirtų atsekamumo gerinimui, kūrimas.

Tyrimai, skirti atnaujinti, suderinti ir standartizuoti laboratorines metodikas, procesus ir praktiką, susijusią su produkcijos klastojimu ir teršalais (pavyzdžiui, naudojant bendras informacines duomenų bazes arba steigti ES laboratorijas).

Vartotojų suvokimo ir tendencijų, susijusių su augančiu ekologiškai nekenksmingų etikečių (vietinių, tvarių ir pan.) populiarumu ir jų derinimu su ekologiniu sertifikatu, tyrimas.

Technologijos ir skaitmeniniai sprendimai

Skaitmeninė ir technologinė ES žemės ūkio transformacija atveria didžiules galimybes. Dirbtinio intelekto ir robotikos taikymas gali optimizuoti operacijas ir padidinti efektyvumą. Duomenys, generuojami įvairiuose žemės ūkio gamybos etapuose, gali padėti ne tik modernizuoti ir supaprastinti administracinius procesus, bet ir pagerinti poveikį aplinkai bei klimatui. Tačiau skaitmeninių inovacijų diegimui kyla didelių kliūčių, susijusių su tinklo ir plačiajuosčio ryšio aprėptimi, skaitmeniniais įgūdžiais ir išlaidomis.

Plėtoti technologijas, skirtas energijos vartojimo efektyvumui didinti, įskaitant galimybes plėsti biodujų ir žemės ūkio energijos technologijas bei infrastruktūrą.

Teikti paramą plataus tiksliojo ūkininkavimo technologijų taikymui visų dydžių ūkininkams.

Tyrinėti dirbtinio intelekto ir automatizavimo poveikį bei galimybes personalo valdyme.

Vystyti skaitmenines technologijas, skirtas tiksliojo žemės ūkio ir augalų fenotipų nustatymo efektyvumui didinti.

Toliau tobulinti jutiklių gamybą ir technologijas sodininkystės bei gyvulininkystės sektoriuose.

Kurti naujus atsargų valdymo įrankius, pritaikytus gamybai vietoje.

Kurti ir įgyvendinti išmanaus ūkininkavimo bei didžiųjų duomenų platformų koncepcijas atskirose valstybėse narėse, užtikrinant duomenų privatumą (platforma teikiama nepriklausomos arba viešosios organizacijos).

Pagerinti skaitmeninių priemonių prieinamumą smulkiesiems ūkininkams.

AKIS ir žinių mainai

Mokymasis visą gyvenimą yra esminė priemonė, padedanti įgyti naujų žinių ir tobulinti įgūdžius žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose dirbantiems asmenims. Žinių perdavimas vyksta įvairiais būdais. Pirma, svarbu, kad mokslo, technologijų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) projektuose gautos žinios būtų pritaikomos ir pasiektų ūkininkus bei jų konsultantus. Ūkininkų žinios apie dirvožemį ir praktikoje įgyti sugebėjimai gali būti naudingos mokslininkams, padedant jiems tobulinti savo darbą. Ūkininkams būtina tobulinti žinias ir įsisavinti naujoviškas praktikas ir technologijas.

Žemės ūkio žinių ir informacijos sistema (AKIS) turėtų būti naudojamos toliau plėtojant informacijos ir paramos tinklus pirminiams gamintojams, ypač jauniems ūkininkams, skatinant mainų programas ir keičiantis gerąja patirtimi.