„Suvažiavo su naujausiais traktoriais“, „Kiek milijonų dabar Gedimino prospekte stovi“, „Vėl skųsis, kad pinigų mažai gauna“, „Ar kas nors žino, ko jie išvis nori“, „Ar nesugadins Vilniaus gatvių su tais savo traktoriais?“, „O, kaimiečiai makdonaldo atvažiavo su traktoriais paragaut“ – maždaug tokios replikos iš visuomenės eina streikuojančių ūkininkų link. Atrodo, kad su paskola pirktas traktorius, kuris yra vienas pagrindinių ūkininkų darbo įrankių, jau yra savaime signalas, kad skųstis ir protestuoti ūkininkai negali. Juk turi naujus traktorius, ko dar nori??? Va, jei būtų su vyžomis apsiavę ir nuvargusių arklių traukiamais vežimais atvažiavę – tada jau kitas reikalas.

Modernus traktorius atima iš ūkininko teisę skųstis?

Kodėl tai, kad ūkininkas su banko paskola turi nusipirkęs naują, brangų traktorių, tampa argumentu prieš jo protestą?

Iš esmės tai niekaip nesusiję dalykai. Juolab kad protestuojantys ūkininkai ir nesako „neįperkam traktorių“. Jie nesiskundžia, kad moka dideles įmokas bankui kiekvieną mėnesį už tą traktorių, į kurį taip akimis žaibuoja Gedimino prospektu žygiuojantys miestelėnai.

Jie perka techniką, už kurią patys moka pinigus, o jei sugeba gauti ir Europos Sąjungos (ES) paramą, tai tik pasidžiaugti galime, kad ne vien raumenimis, bet ir protu lietuviai žemę dirba.

ES reikalavimai: dėl jų žmonės pastumiami į šoną

Ir modernūs traktoriai dar nereiškia, kad dėl to ūkininkų darbas yra lengvas arba kad valdžios jiems sukuriamos sąlygos yra palankios. Meskite tą traktoriaus argumentą šalin, nes jis daugiau pasako apie traktoriais besipiktinančius nei apie traktorius vairuojančius.

Vis dėlto gana aišku, kodėl net tokius nelogiškus argumentus pasitelkia protesto kritikai. Visų pirma, žemės ūkio reikalus išmanyti yra gana sudėtinga ir didelė kritikuojančiųjų dalis apie žemės ūkį žino tik tiek, kad skiria avį nuo ožkos.

Visų antra, žemės ūkį saisto daugybė mūsų šalies įstatymų ir nutarimų bei ES sprendimai. Ir ES čia veikia ne tik kaip vienetas, kuris, kaip žmonės įsivaizduoja, lengva ranka žarsto ūkininkams pinigus.

ES turi savus reikalavimus, o Lietuva, kaip jau spėjome pastebėti, daro viską, kad įtiktų ES ir dėl to mielai pastumia savo žmones ir jų poreikius į šoną.

Visus ES reikalavimus įgyvendinti galima įvairiai, tą įrodo daugybė kitų ES šalių, kuriose ūkininkams vietos valdžia kvėpuoti kažkodėl leidžia laisviau. Bet štai Lietuvoje konservatorių valdžia renkasi kuo daugiau biurokratizmo ir kuo mažiau sveiko proto. Nes palengvinti ūkininkų dalią – ne konservatorių klikos reikalas.

Visų trečia, darosi panašu, kad net ir nelogiški argumentai „sueina“, kai prireikia ginti konservatorių valdžią, kuri niekaip negali ir nenori pripažinti, kad kai kurie jos sprendimai ne tik nepadeda, bet dar ir kenkia žemės ūkiui.

Ūkininkai kanda į ranką, kuri juos maitina?

Ūkininkų protestą atakuojantieji sugeba nukreipti visuomenės akis nuo mūsų šalies viduje priimtų sprendimų ir aiškina, neva ūkininkai kanda į ES ranką – tą pačią, kuri juos maitina. Tačiau pasižiūrėkime, kokios iš tiesų yra ūkininkų streiko priežastys?

Kaip skelbia Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) ir kitus žemdirbius jungiančios organizacijos, pagrindiniai protestų akcijos reikalavimai yra tokie:

1. Išspręsti dirbtinai sukurtą daugiamečių pievų problemą;

2. Saugotinų teritorijų, paviršinių vandens telkinių apsauginių juostų bei zonų plėtrą vykdyti ne žemės savininkų sąskaita;

3. Sustabdyti rusiškų grūdų tranzitą per Lietuvą;

4. Išspręsti pieno krizę Lietuvoje;

5. Grąžinti iki šiol galiojusias žymėto kuro naudojimo taisykles;

6. Sumažinti naftos dujų akcizą iki kaimyninių šalių lygio.

500 tūkst. ha pievų pavirto 800 tūkst. ha

Pirmoji problema: daugiametės pievos. Kaip labai paprastai paaiškino Kėdainių krašto ūkininkas Aušrys Macijauskas, ūkininkai tiesiog prašo ištaisyti techninę klaidą. Dar 2014–2018 metais vietoje 500 tūkst. hektarų daugiamečių pievų kažkaip jų pasidarė net 800 tūkst. hektarų. Tiek pievų niekada nebuvo, tai yra sisteminė klaida, kurią reikia ištaisyti.

Su žemės ūkiu nesusiję žmonės piktinasi, kad atitinkamo saugomo pievų ploto reikalauja ES, tad kaip čia išeina – ūkininkai pyksta dėl ES sprendimų? Tos pačios ES, kuri jiems pinigus duoda?

Tačiau problema visai kitur. Problema yra tai, kaip mūsų šalis tvarkosi su ES sprendimais – o tvarkosi, kaip dažniausiai ir būna, biurokratiškai, sausai ir taip, kad ūkininkams tik gyvenimą apkartina.

Faktiškai Lietuvoje yra gerokai daugiau daugiamečių pievų, nei reikalaujama, tačiau didelė dalis plotų, kuriuose tos pievos yra, net nėra deklaruojami. Lietuvoje deklaruojama maždaug pusė viso ploto, tad vien tik ūkininkams krauti pievų atsėjimo reikalavimą neatrodo labai sąžininga. Kodėl tos pačios sąlygos negalioja kitai Lietuvos pusei, tai, kurioje žemė nepriklauso žemės ūkiui?

Ūkininkus smaugia rusiškų grūdų tranzitas ir pieno kainos

Rusiškų grūdų tranzito per Lietuvą klausimas veikiausiai niekam neaiškumų nesukelia. Nors, tiesa, ministras K. Navickas sako, kad Europos Komisija kol kas nėra linkusi pritarti, kad Rusijos žemės ūkio ir maisto produktams būtų taikomos sankcijos. Supraskit, jei lieps Europa, darysim, bet patys savo galva naudotis neketiname.

Pieno krizė Lietuvoje – jau turbūt dešimtmetį skaičiuojanti krizė, kurios išspręsti niekam iki šiol taip ir nepavyko. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas jokios krizės nemato, tad, matyt, ūkininkai iš gero gyvenimo pieną laistė ir dykai gyventojams dalino. Matyt dėl to, kad krizės nėra, pieno ūkių Lietuvoje sumažėjo dešimtimis procentų.

Pagrindinė pieno sektoriaus problema – gavybos ir supirkimo bei pardavimo kainų neatitikimas. Ūkininkai gauna už pieną centus, supirkimo kainos ne kartą juos vertė svarstyti, ar tik pieno supirkėjai neturi kartelinio susitarimo, o kokiomis kainomis gyventojai perka pieną iš parduotuvių, pasakoti tikriausiai nereikia…

Žymėtas kuras pilstomas ir į kairę, ir į dešinę, o naftos dujų akcizas – vienas iš didžiausių pasaulyje

Daug aistrų sukėlė ir žymėto kuro klausimas. Kaip visada, pagrindinis visuomenės argumentas, esą ūkininkai tą žymėtą kurą pilsto į kairę ir į dešinę, važinėjasi jį naudodami visai ne žemės ūkio reikalams. Todėl dabar kuro naudojimas tiek sugriežtintas, kad ūkininkas nė savo ūkio apžiūrėti to kuro užsipylęs negali.  Nes, kas ten žino, ar tikrai jis važiuoja ūkiškų reikalų tvarkyti?

VMI teigia, kad norint pasinaudoti akcizų lengvata, kuras turės būti naudojamas žemės ūkio produktų gamybai ir tik žemės ūkio technikoje arba žvejybos laivuose. Privalo būti išpildytos abi šios sąlygos. Ir viskas.

Lengvoji mašina, priminsime, nėra žemės ūkio technika. Tad, jei ūkininkas turi darbinį automobilį, su kuriuo apvažiuoja ūkio valdas, važiuoja apžiūrėti gyvūnų, pagirdyti, pamelžti, nuvežti užaugintą produkciją parduoti į turgų ar padaryti dar krūvą kitų su ūkiu susijusių darbų, turės piltis kurą kaip ir visi kiti žmonės, kurie su žemės ūkiu nieko bendro neturi.

Naftos dujų akcizo klausimas liečia ne tik ūkininkus. Visiškai logiškas prašymas sumažinti akcizą iki kaimyninių šalių lygio ir visiškai nelogiška, kad Lietuvoje šis akcizas, kuris dabar yra 304 eurai už toną, skiriasi dešimtimis kartų nuo kaimyninėse šalyse taikomo akcizo ir apskritai yra vienas didžiausių pasaulyje.

Bando kiršinti visuomenę

Trumpai tariant, visi ūkininkų priekaištai – į šalies valdžios vartus, bet konservatoriai ir jų proteguotojai ne tik problemų nemato, bet ir bando kiršinti visuomenę su ūkininkais sakydami, kad štai, ūkininkai nori iš ES tik pinigus gauti ir nenori jokių jų reikalavimų paisyti. Tai nėra tiesa.

Ūkininkai aiškiai sako, kad reikalavimus žino ir žinojo jau seniau, tačiau atrodo, kad Lietuvos valdantieji su pasimėgavimu dar pakaišo pagalių ūkininkams į ratus, kad tik kuo sunkiau ir nelogiškiau tie reikalavimai būtų įgyvendinami.

Ir kažkodėl tada, kai ūkininkai metų metais bandė gražiai kalbėti, bandė tartis ir sakyti apie savo problemas civilizuotu būdu, atsimušdavo į tą pačią giesmelę „kažką darysime“.

O kai tik neapsikentę užkimšo sostinės gatves, Vyriausybė staiga jau pasirengusi ir akcizą sumažinti, ir žymėtų degalų naudojimo tvarką atgal pakeisti…

Vadinasi, galima, vadinasi, prieš priimant sprendimus tartasi ir kalbėtasi nebuvo, arba nebuvo atsižvelgta į ūkininkų poreikius. Vadinasi, kaip kad dažnai ir nutinka, pertvarkos prasidėjo nuo „ano galo“. Ir, vadinasi, tik griežtu tonu įmanoma konservatorių kliką priversti pagalvoti apie tai, kad sprendimai turi būti kompromisiniai, o ne tik tokie, kokius jie vieni nori matyti.