Šiemet bemaž nuo vasaros pradžios buvo ,,mušami“ beveik kiekvieno mėnesio šilumos vidurkiai ir meteorologai jau lapkričio pradžioje iš anksto raportavo, kad 2023 m. planetos mastu bus patys šilčiausi. Bet lapkričio ir būsimi gruodžio orai, bent pas mus, gali gana ženkliai pakeisti vidutinį metinį orų temperatūrų vidurkį. Gamtoje egzistuoja kompensavimo mechanizmas. Šiltus, rekordinius vasaros mėnesių orų vidurkius bandys išlyginti šaltoki lapkričio ir gruodžio mėnesiai, ar tai pavyks, greit sužinosim, iki metų pabaigos nedaug laiko liko. 

Jau buvome įpratę prie švelnių, vėluojančių žiemų, ir net besniegių. Pirmosios snaigės pasirodė 2–3 savaitėmis ankščiau nei įprasta, o lapkričio 23 d. visu smarkumu užgriuvo žiema. Ryte pasijutome lyg atsidūrę kadaise buvusiose tikrose žiemose. Sniego pažerta tiek, kad net kai kurie Lietuvos slidinėjimo centrai slalomo trasas atidarė. Bet anksčiau neretai nutikdavo, kai per anksti atsibeldus žiemai, žiūrėk, prieš Šv. Kalėdas arba Naujuosius Metus likdavome be sniego ir šalčio.

O pas žemės gėrybių puoselėtojus, mažus ir didelius, savotiškas ramybės metas. Užklojus žemę sniegu, pasidarė šviesiau aplink, tad lengviau pergyventi pačias trumpiausias metų dienas, gal kai ką mažiau kamuos ir depresija. Visi lauko darbai daugmaž padaryti, reikia tik pasidairyti, ar soduose, valdose medeliai aprišti. Nors kiškių katastrofiškai yra sumažėję, o stirnų atvirkščiai – ženkliai daugiau nei kiškių, jie nepraleis progos papuotauti vaismedžių ūgliais, apgraužti šakas. Apie jaunus medelius reikėtų sutrombuoti sniegą, kad peliniai graužikai neprieitų prie kamieno. 

Kai tiek sniego ir susidarius jo plutai, sunkios dienos ateis kurapkų pulkeliams. Pastebėję, kur jos laikosi, neužmirškime iš eglišakių įrengti slėptuves. Gerai, jei galėtume ir grūdų, šieno pabirų joms paberti. Kas turi savo sklypuose tvenkinius, susidarius pastoviam ledui su sniego danga, nepražiopsokite momento, kada žuvys pradės dusti. Taigi, darbų likę ir lauke, bet jų yra ir saugyklose, rūsiuose. Nuolat būtina stebėti, ar nepūva sandėliuojamos daržovės, ar neįsitaisė peliniai graužikai.

Jau daugelis galvoja apie Šv. Kalėdas ir Naujuosius Metus. O kaip gi be kalėdinės eglutės. Yra keli pasirinkimai. Puošti eglės šaką, pirkti sintetinę ar kirstą gyvą eglę. Jei gyvą, tai eglę ar kėnį, aš iš to dvejeto rinkčiausi kėnį. Man labiau prie širdies eglės šaka arba gyvas medis. Labiausiai gaila po švenčių išmetamų kirstų eglučių, kurios  ilgai auginamos miško plantacijose. Iki 1 m aukščio eglutės auga 3–4 metus, o iki 1,5 m – 5–6 m, o po kelių savaičių išmetamos, kaip bevertė šiukšlė. Įsivaizduoju, jei per kokius 10–15 metų kasmet po švenčių pasodintume Kalėdines eglutes (kėnius) savo valdose, turėtume puikią įsimintiną alėją.

Dabar, kai turime daugiau laisvo laiko ir slenka ilgi tamsūs vakarai, galima paplanuoti, ką naujo savo sklypuose auginsime kitąmet, kokias naujas veisles išbandysime, kokią sėjomainą taikysime, kad tos pačios kultūros neaugtų kasmet toje pačioje vietoje. Dabar puikus metas iki Šv. Kalėdų paplanuoti keliones į pietų šalis, kur vasariškai šilta ir saulėta. Itin rekomenduočiau Egiptą, kur dėl žinomų įvykių kainos yra ženkliai sumažėjusios. Dviejų savaičių kelionę su visu maitinimu galima įsigyti už 600 eurų. Kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas… Aš kol kas nematau jokios grėsmės, kad kas nors artimiausiu laikotarpiu atakuotų Egiptą. 

Pranas Zubrickas. „Mūsų Ignalina"