Kristina ir Jonas Daščiorai – dar viena rokiškėnų pora, neigianti mitą, kad gyvenimas provincijoje yra liūdnas ir nuobodus. Jiedu, nors ir buvo patenkinti gyvenimu didmiestyje, nusprendė grįžti į gimtinę. Maždaug prieš šešerius metus atgal į Rokiškį, o tiksliau – į rajoną – grįžę kraštiečiai šiandien vos spėja „sukamšyti“ darbus, veiklas ir poilsį į 24 valandas, bet dėl to, sako, esantys itin laimingi. Aktyvios poros „pilna“ visur, o paskutinysis jų „iššovimas“ buvo visai netikėtai prasidėjusi renginių vedėjų karjera.

Juodupėje įsikūrę sutuoktiniai – kuklūs: sako nedarantys nieko ypatingo, kad reikėtų apie juos rašyti. Tačiau po vasaros pabaigoje vykusios Lašų kaimo šventės „Lašas po lašo ir...“, kai juos „apšildė“ garsiosios atlikėjos Oksana Pikul ir Monika Šedžiuvienė, pokalbis straipsniui turėjo įvykti...  

– Pasakykite atvirai, kodėl grįžote į Rokiškį: dėl finansinių ar moralinių priežasčių?

Abu: – Šio klausimo ir tikėjomės (juokiasi – aut past.).

Kristina: – Gyvenom Kaune 11 metų: išvažiavom abu studijuoti ir po mokslų likome. Kūrėme tikrai neblogą gyvenimą, jau pradėjom galvoti apie nuosavą būstą, bet prasidėjo tas siaubingas kainų kilimas, tad stabtelėjom. Centų Kaune neskaičiavom, nes abu dirbom nemažai, leisdavom sau savaitgalį kažkur išeiti atsipalaiduoti ar pakeliauti. Bet ir buvo toks didmiesčio gyvenimas: darbas, namai, sportas. Grįžimui į Rokiškį finansinė padėtis įtakos neturėjo. Gyvenimas susiklostė taip, kad Jonas nusprendė padirbėti užsienyje. Grįžo po pusės metų ir vėl ieškojo darbo Lietuvoje. Kaune tuo metu gero pasiūlymo negavo ir, lyg tarp kitko, sako: „Gal pabandyti pažiūrėt Rokiškyje?“. Sakau: „Pabadyk. Jei rasi, gal tada tikrai lemta mums grįžti“.

Jonas: – O apie tą grįžimą mes kartas nuo karto, irgi, lyg tarp kitko, pakalbėdavome. Kai grįždavom pas artimuosius, vaikštinėdavom ir vienas kitam kartodavom, kad visai gražus tas Rokiškis, gal ir nieko būtų čia grįžti. Bet be jokių konkrečių planų.

Kristina: – Taigi, grįžo Jonas pas tėvus, pabandė darbo ieškoti ir per savaitę gavo net kelis darbo pasiūlymus. Teko jau jam rinktis (šypteli – aut. past.). Aš dar pusę metų dirbau Kaune ir vienas pas kitą važinėdavom savaitgaliais, lyg draugautume (juokiasi – aut. past.). Per tą pusę metų susiradom Juodupėje namą ir gruodžio mėn. įsikėlėm į savo būstą.

– Vyrui darbą rasti pavyko greitai, o tau?

Kristina: – Aš grįžau rugsėjį ir su Jonu sutarėm, kad porą mėnesių darbo neieškosiu. Norėjau paatostogauti, nes per 9-erius metus Kaune neturėjau normalių atostogų. Darbo paieškas pradėjau lapkritį, bet jos nebuvo tokios sėkmingos, kaip vyrui (šypteli – aut. past.). Ieškojau darbo pagal specialybę, esu gydytojo odontologo asistentė, bet laisvų pozicijų mieste niekur nebuvo. Po Naujų metų sunerimau, kad nerandu darbo. Kaune turėjau du ir galėjau turėti dar, nes ten susirasti tokį darbą labai lengva. Žinoma, nerimas didėjo: kodėl čia grįžau, darbo nėra, net ėmiau svarstyti, gal grįžtam vėl į Kauną... Gyvenimo aprašymus siunčiau visur, kur tik pamatydavau įvairias laisvas pozicijas. Ir kovo viduryje atėjo mano laikas – sulaukiau skambučio iš vieno odontologijos kabineto.

– Neįmano įvardinti vieno Daščiorų ampluą. Be savo tiesioginių pareigų, Jūs – ir dainininkai, ir šokėjai, ir renginių vedėjai, ir policijos rėmėjai, ir Moliūgų kiemelio Juodupėje puoselėtojai...    

Kristina: – Na taip, dabar galim palyginti, kad taip, kaip mes įsisukome į įvairias veiklas grįžę čia, tokio tempo Kaune tikrai nebuvo (šypteli – aut. past.).

Jonas: – Kaune mes vesdavome karaokės vakarus Vičiūnų grupės restoranuose prie Laisvės alėjos. Vienas geras mūsų pažįstamas juo organizuodavo ir mus pakvietė prisijungti. Buvo tikrai smagi patirtis, bet be sporto, kuriuo užsiėmėm laisvalaikiu, tai buvo visa mūsų veikla. O grįžę čia sulaukėme kvietimų prisijungti: aš – prie Juodupės kapelos „Vyžuonta“, Kristina – prie Kultūros centro moterų choro „Medeina“. „Vyžuontoje“ dainavau ir būdamas mokinys, tad kai sužinojo, kad grįžom gyventi į Juodupę, ėmė vėl kviesti. Per žmoną „įsipaišiau“ dar ir į KC vyrų ansamblį „Sėliai“. Jei atvirai, nei prie vieno iš jų prisijungti neskubėjau, vis „nebuvo laiko“ (juokiasi – aut. past.).

Kristina: – Kai pradėjau dainuoti „Medeinoje“, pažįstamas dar pakvietė į Kupiškio rajono Alizavos kapelą „Brigadėlą“. Grįžusi į Rokiškį, kol dar neturėjau darbo, labai norėjau išmokti šokti rytietiškus šokius. Čia irgi buvo iššūkis, nes Rokiškyje neradau šių užsiėmimų, tad kas savaitgalį važinėjau mokytis į Kauną. Manimi pasirūpino vyras, kuris po kiek laiko rado skelbimą, apie rytietiškų šokių pamokas Rokiškyje. Taigi, be dainavimo chore ir kapeloje, dar šoku rytietiškus šokius – ne tik grupėje, bet turiu ir solo programas, dalyvauju konkursuose užsienyje.

– Jūs savo pavyzdžiu neigiate mitą ir skeptikų nuomonę, kad mažame miestelyje nieko nenuveiksi – jei esi aktyvus, tikrai rasi veiklos.

Abu: – Tikrai taip. Taip sakyti gali tie, kurie patys tingi judėti. Jei esi aktyvus, gali veiklos rasti per akis. Juk jei yra noras – yra galimybės, jei nėra noro – ieškai priežasčių. Tam tikrų dalykų čia pasigendame, bet ir be to yra veiklų, kurioms atiduodame visą savo laiką: namus paliekame anksti ryte, o grįžtame tik vėlai vakare.

Kristina: – Prie visų dainavimų ir šokių, aš dar esu ir Juodupės seniūnaitė, trejus metus mokiausi groti gitara, buvom policijos rėmėjais – nebespėjam, abu su Jonu esame renginių vedėjai. Tik noro reikia.

– Na, na, ir pagaliau priėjome prie to klausimo – kaip sugalvojote vesti renginius? Karaoke vakarai – viena, o vesti renginius, žmonių šventes – visai kas kita.

Jonas: – Čia buvo įdomiai (juokiasi – aut. past.)... Pas mus viskas prasideda nuo kalbų. Pakalbėdavome šventėse, pasijuokdavome, kad gal visai įdomu būtų vedėjų duoną išbandyti, bet juk neturim nei aparatūros, nesame tam pasiruošę.

Kristina: – Bet labai greitai prie to priėjom (juokiasi – aut. past.). Žiobiškio bendruomenės pirmininkė pakvietė mus į Baltramiejaus šventės vakaronę. Paskambino man ir sako: „Kristina, gal jūs su Jonu galėtumėte žaidimėlį pravesti vakaronėje ir padainuoti?“. Kad mes dainuojame ji buvo girdėjusi. Man – šokas ir iššūkis – sugalvoti žaidimų. Bet Jonui sakau: darysim tą, žaisim aną, susipirkom viską, ko reikės ir... pravedėm vakarą. Atrodo, nieko ten ypatingo nebuvo, bet sulaukėm pagyrimų iš žmonių, kuriems aiškinom, kad mes nevedam renginių, o jie mus įtikinėjo, kad galėtumėme vesti (juokiasi – aut. past.). Taip ir baigėsi. Bent jau mes taip galvojom... Po kiek laiko skambina pažįstama moteris ir sako: „Miško viloje reikės pravesti 50-metį, šventės šeimininkai ieško vedėjų“. Aš juokiuosi – mes renginių nevedam. O ji man: „Viskas bus gerai, daugiau žaidimėlių, daugiau dainų ir viskas bus gerai“. Kaip bus gerai, jei mes neturim aparatūros, neturim programų – nieko? Bet vadovaujamės taisykle, jog geriau gyvenime gailėtis dėl to, ką padarei, nei dėl to, ko nepadarei. Paprašėm draugo, kad pagelbėtų su aparatūra, nuvažiavom į šventę... Aš – skeptikė: jei bus negerai, jei žmonėms netiks, nepatiks...

Jonas: – Stresas abiem – 100 procentų.

– Abiem? Ar vyras šaltais vyriškais nervais: „Kaip bus, taip“?

Jonas: – Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvau ramus. Bet stengiuosi palaikyti tą mintį, kad viskas bus gerai.

Kristina: – Ir buvo viskas gerai. Publika – puiki, priėmė šiltai. Po šios šventės buvom pakviesti į partijos sueigą, tada – švietimo vadovų vakarėlį... Ir įsisuko. Pradėjom nuomotis aparatūrą, nes vien tik prašyti žmogaus pagalbos jau buvo nebegražu. Svarbiausia, kad mes net nesireklamavom, kaip renginių vedėjai. Per tuos dvejus veiklos metus reklama, kurią pasidarėm, yra užrašas ant automobilio „Renginių vedėjai“ ir telefono numeris. Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas, nes visi mūsų klientai, visos šventės būtent taip ir atsiranda: kažkas dalyvavo vestame renginyje, kažkas kažko paklausė, pasidomėjo, kažkas kažkam mus rekomendavo. Vedam renginius iki 6 val.: dainuojam, žaidimus žaidžiam, kalbam ir kalbinam. Žiūrim į žmones, ko jiems reikia, ko jie nori.

– Oho, tiek laiko laikyti renginio vadžias, kaip sakoma, yra reikalų.

Kristina: – Ne visi taip galvoja. Kai kam atrodo, kad atėjom, pasistaipėm, padainavom, pinigus pasiėmėm ir išėjom. Esame nusistatę taisyklę, kad nevedam vestuvių (Jonas paslaptingai juokiasi – aut. past.).

Jonas: –  Mes visada pakviečiame tuos, kurie sako, kad renginių vedėjo darbas yra lengvas – eikit ir dirbkit. Nes šios srities žmonių trūksta, ypač mūsų rajone, ir tikrai jie nebus mums konkurentai. Vedėjų, muzikantų žmonėms reikia čia ir dabar. Mes jau ir po aplinkinius rajonus pradedame važinėti: buvome Biržuose, pakeitėm kolegą Šiauliuose ir ten palikom nemažai vizitinių. 

– Pala, o ką reiškė ta paslaptinga vyro šypsena, kai kalbėjom apie tai, kad nevedate vestuvių?

Kristina: – Na, nusistatėm, kad nevedam, bet per šiuos dvejus metus, kai esame renginių vedėjai, jau ketverias vedėm (šypsosi – aut. past.).

– Tai kas per taisyklė, jeigu jau keturis kartus ją sulaužėte? Kam tada ji?

Kristina: – Nežinau, man taip atrodo, kad jubiliejų žmogus dar pakartos, jų – ne vienas. O vestuvės – juk visi tuokiasi su mintimi, kad vieną kartą gyvenime. Ir jeigu jiems nepatiksim, tai sugadinsim šventę visam gyvenimui. Aišku, čia aš gal labai kritiška.

– Savikritiškumas, aišku, reikalingas, bet atsiliepimai apie jus – geri, reklama keliauja „iš lūpų į lūpas“ ir, prašau, duetą apšildo O. Pikul...

Jonas: – Pirmą kartą siūlė dainuoti po Andriaus Rimiškio (juokiasi – aut. past.) Laibgaliuose, „Gandrinių“ šventėje. Bet mes buvom jau užsakyti. Ir mums buvo šioks toks šokas: ne prieš A. Rimiškį, o po jo... Ir Lašų šventėje pasirodėm ne prieš žvaigždes, o jau po jų. Po to renginio vėl sulaukėm gausybės kvietimų pravesti privačias šventes.

– Neretai poroms kartu dirbti būna sunku: juk ir namie, ir veikloje – tas pats veidas. Kaip yra Jums? 

Jonas: – Teko vasarą vienam vesti renginį. Nenorėjau, bet labai prašė nors keletui valandų. Nežinau, kaip žmonės susitvarko vieni, nes man be Kristinos buvo sunku. Aišku, gal tai – įprotis, bet apsunksta elementarūs veiksmai: vienas kažkuo užsiėmęs, kalba, žaidimą veda, kitas kitus darbus atlieka. Ir nedingsti nuo žmonių per toli. O vienam jau buvo reikalų...

Kristina: – Ir papildom šventėje vienas kitą, sufleriais vienas kitam būnam ar sekam, kad nenueitume į lankas, nenusikalbėtume. Užbėgam įvykiams už akių. O dėl darbo kartu: juk ar mes savaitgalį namie kartu, ar mes renginį pravedam tą dieną kartu.

– Per šiuos dvejus renginių vedėjų karjeros metus – blogiausias renginys: nušvilpė, išvarė, sugedo aparatūra ir pan..?

Kristina: – Gal reikėtų pasakyti, kaip renginių vedėjai vertina renginius: blogiausias tas, kai žmonės dalyvauja tavo veiklose be entuziazmo. Tu pakvietei žaidimui, jie – žaidžia, pakvietei šokiams – šoka, bet matai, kad visa tai jiems net skausmą kelia (šypsosi – aut. past.). Vienam kolegai kažkada sakiau: „Tavo žmonės per liūdną dainą šoko linksmiau, nei mūsų per linksmą“. Tu esi renginių vedėjas, nori, kad visi dalyvautų, bet visi žiūri į tave, kaip į sieną. Tai nėra blogiausias, tačiau labai sunku dirbti su tokiu kolektyvu... Nes niekam neįdomu, kai tau nėra nuotaikos, gal sergi, kas buvo keletą kartų, gal ne tavo diena, bet tu atėjai čia dovanoti šventę ir stengiesi tą padaryti kiek įmanoma geriau.

Jonas: – Aš gal įvardinčiau, ne tai, kad blogiausią, bet ekstremaliausią. Ta pati audra, kuri šią vasarą nusiaubė renginį Kupiškyje „Mano vasara“. Mums buvo šventė kitur, bet ta pati diena. Nuvažiavom – šilta, šventė vyksta palapinėje, uodai kandžioja, viskas faina. Ir užėjo 8 min. škvalas...

Kristina: – Mes tik pradėjom žaisti, o aš girdžiu, kažkas lyg dūžta – atslenka lietus. Atsisuku – kolonėlė krenta, svečiai ją gaudo. Pakilęs nežmoniškas vėjas ir verčia palapinę. Dalis svečių ją laiko. Vaikams buvo pastatytas 8 m. dydžio batutas, jie atbėgę rėkia: „Tėti, vėjas neša batutą“. Vyrai nulėkė jo gaudyti, atbėgo kiaurai permirkę. Mes vis dar laikom palapinę ir matau, kad į ją bėga vanduo, upeliai artėja prie laidų, jungiklių. Gerai, kad buvom polietileną patiesę po aparatūra – pakėlėm, kad nors kiek uždengtume laidus. Visa tai truko 8 min., bet galvojom, kad nesibaigs niekada (juokiasi – aut. past.).

Jonas: – Bet ėjo ir praėjo. Palapinę išlaikėm, batutą vėl pripūtė, viskas nurimo ir oras vėl pasidarė nuostabus – pabaigėm šventę. Be jokių nuostolių.

– Na, ir geriausias: plojo, kilojo, išnešė ant rankų?

Kristina: – Kaip sakoma: mirsim nepamiršim vieno kolektyvo, kurie nuo pat pirmų dainos akordų darė viską, ko tik prašėm: pasakysi plot – ploja, pasakysi šaukt – šaukia. Mes dainuojam, jie šoka visi šlapi. Pertaukėlė – visi į lauką atsigaivinti. Mes po pertraukėlės grįžtam, dar net nekviečiam, o jie visi grįžta ir šoka. Ir taip visi 100 proc. dalyvavo. Jie jau sėdėdami prie stalo buvo pasiruošę linksmintis. Buvo labai gera dirbti, laikas prabėgo nejučia.

Jonas: – Ir tai nepriklauso nuo amžiaus. Tai priklauso nuo to, kokios nuotaikos vedinas ateini į šventę ir ko tu nori: nori linksmintis ar nori tik užsidėti varnelę, kad buvai šventėje. Kai žmonės nenori būti liečiami ir kalbinami.

– Paskutinis klausimas renginių vedėjams: ar per šiuos dvejus metus šmėstelėjo mintis, kad tai galėtų tapti pagrindine Jūsų veikla?

 

Kristina: – Oficialus darbas yra oficialus. Renginių visada neturėsim, kiekvieną dieną juk žmonės nešvenčia. Ateičiai planų turim, plius tai, ką duos gyvenimas. Bet turbūt dar pasiliksim Juodupėje (šypteli – aut. past.).

Jonas: – Mes dabar esame labai puikioje pozicijoje ir apie kažkokius pakeitimus negalvojom. Nors pas mus daug ką pakoreguoja gyvenimas, tereikia mums apie tai nors truputį pasikalbėti...

– Dėkoju už ryžtą pasikalbėti.