Gyvenimas tarp kasdienybės spalvų ir sielos linijų
Pasvaliečiai Monika ir Dainius Adomaičiai emigraciją iškeitė į gyvenimą senelio paliktoje sodyboje, šalia senojo Pasvalio parko. Čia, gamtos apsuptyje, jie atrado ramesnį gyvenimo ritmą ir savitą buities bei kūrybos pusiausvyrą. Dainius laisvalaikiu fotografuoja ir filmuoja, o Monika užsiima iš pirmo žvilgsnio neįprasta veikla – fraktalų piešimu.
Nuo bankomato iki… Didžiosios Britanijos
Moniką iš Pasvalio ir Dainių iš Marijampolės suvedė studijos Kauno technologijos universitete. Ji čia studijavo prancūzų techninę kalbą, jis – sistemų projektavimą.
– Studijų metais Monika dirbo vyninėje „Molo“ prekybos centre. Prireikė laiko, kol išdrįsau ją pakalbinti. Bet ilgai stebėjau iš šalies. Priešais jos darbovietę stovėjo bankomatas, tad man labai dažnai „prireikdavo“ jo paslaugų, – juokiasi Dainius.
Monika prisipažįsta, kad anuomet marijampolietiška tarme kalbantis vaikinas jai pasirodė žavus, tačiau nesitikėjo su juo rimtesnių santykių.
Tačiau nuoširdus Dainiaus atkaklumas, dėmesys ir dovanos pamažu darė savo. Jaunų žmonių neišskyrė net tai, kad vaikinas išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją, kur buvo lankęsis pagal „Erasmus“ programą.
– Ryšys nenutrūko. Per atostogas jis atvažiuodavo pas mane, aš buvau nuskridusi pas jį. Kartu keliavome į Tenerifę. Grįžę iš jos supratome, kad norime gyventi kartu, – prisimena Monika.
Taip pasvalietė atsidūrė Anglijoje, kur su mylimuoju aštuonerius metus gyveno Rediče, netoli Birmingamo.
Monika iš pradžių įsidarbino gamykloje, kur tikrino gaminamos produkcijos kokybę. Vėliau perėjo į kitą – servetėlių gamybos fabriką. Čia jai teko išmokti mašinų operatorės amato.
– Darbas buvo atsakingas, reikalaujantis susikaupimo. Tekdavo programuoti spausdinimo vietą, pjūvį, nustatyti temperatūrą ir prižiūrėti visą gamybos procesą. Pamenu, pirmą darbo dieną nuo informacijos gausos net ausyse ūžė, – pasakoja Monika.
Netrukus ten pat įsidarbino ir Dainius. Kurį laiką jis dirbo kokybės inspektoriumi, o vėliau gavo darbą pagal savo specialybę – ėmėsi projektų valdymo ir duomenų bazių administravimo.
Laisvu laiku keliavo po šalį. Jiems ypač patiko Velsas, Kornvalis ir pietinė Anglija.
Piršlybos audroje
Po trejų bendro gyvenimo metų Dainius pasipiršo Monikai. 2014-aisiais, per Valentino dieną, jis nupirko žiedą ir pakvietė nieko neįtariančią mylimąją nuvažiuoti prie jūros.
– Tą dieną dangus maišėsi su žeme. Lietus pliaupė taip smarkiai, kad apsemti laukai pakelėse priminė ežerus. Aš, tiesą sakant, taip ir pagalvojau – čia turbūt ežerai, ir vis stebėjausi, kodėl jų nerodo navigacija, vedanti link jūros. Vienoje vietoje kelioms valandoms įstrigome automobilių kamštyje. Įsijungus radiją neišgirdome nieko romantiško – tik žinias apie liūtį ir medžius su šaknimis verčiantį škvalą. Įstrigome ilgai. Ar nebuvo kilusi mintis pasipiršti automobilyje? O jei ji atsakytų „ne“ – nežinia, kiek laiko po to dar tektų sėdėti kartu, – juokiasi Dainius.
Nepaisant audros, pora jūrą pasiekė. Pakrantėje vėjas buvo toks stiprus, kad ne tik automobilio dureles buvo sunku atidaryti – stovėti buvo galima tik pusiau pasilenkus, kad atlaikytum stichijos gūsius.
Monika priėmė Dainiaus žiedą ir širdį.
2015 metais pora susituokė Lietuvoje. Vestuvės vyko Balsių malūne – toje pačioje vietoje, kur kažkada tuokėsi ir Monikos tėvai. Trumpai atšventę, jaunavedžiai išskrido povestuvinėn kelionėn į Ispanijos salą Fuerteventūrą.
– Nuo sužadėtuvių praėjo 12 metų. Iki šiol turime tradiciją – kiekvieną vasarį kartu važiuoti prie jūros, – dalijasi Monika.
Sprendimą grįžti pasufleravo vidinis balsas
Rediče pora įsigijo butą. Gimus dukroms Amelijai ir Melisai, Monika su Dainiumi vis dažniau svarstė, kas nutiks, kai vyresnėlė pradės lankyti vietos mokyklą. Iš kitų emigravusių šeimų jie girdėjo, kad net ir namuose puoselėjant gimtąją kalbą, vaikai vis tiek ima kalbėti angliškai, perima svetimos šalies kultūrą, o ryšį su Lietuva išlaikyti darosi sunku. Tai Monikai kėlė nerimą – ji buvo įsitikinusi, kad tikrieji jų vaikų namai yra Lietuva.
Kol vyresnėlė dar nelankė mokyklos (Britanijoje ji prasideda ketverių), Monika ir Dainius turėjo galutinai apsispręsti, kur gyvens. Jie nenorėjo, kad vaikai blaškytųsi, keisdami aplinką jau prasidėjus mokslams.
Svarstė grįžti į Kauną, tačiau, jų manymu, gyvenimas dideliame mieste turėjo daugiau minusų nei pliusų. Tada prisiminė Monikos senelio Romo Balzario sodybą prie senojo Pasvalio parko – vietą, į kurią grįžti kadaise kvietė Monikos tėvai.
– Gyvenime dažnai skaičiuojame pliusus ir minusus, bet lemtingą akimirką vis tiek klausome vidinio balso. Grįžimas į Pasvalį buvo būtent toks sprendimas. Mano tėvai iš pradžių net negalėjo patikėti – manė, kad juokaujame. Sau pasiskyrėme pusmetį: sutvarkysime sodybą, pagyvensime joje ir išsiaiškinsime, ko norime toliau, – prisimena Monika.
2020-ųjų liepą jauna šeima sugrįžo į Pasvalį.
Likti Pasvalyje privertė kiauras stogas
Sodyboje rado tik vandentiekį: kanalizacijos nebuvo, tualetas – lauke, vonios ir dušo – nė kvapo. Tik kriauklė ir čiaupas.
Norėdami patogiai gyventi su dviem vaikais, Monika ir Dainius pradėjo nuo svarbiausio – įrengė tualetą ir dušą. Tam pritaikė buvusią verandą, sandėliuką ir dalį koridoriaus. Prasidėjo remontas.
– Pravertė net studijų žinios: vos pradėjus darbus, jau žinojau, kas yra murlotas – tai viršutiniai sienos rąstai, į kuriuos remiasi gegnės, – šypsosi Monika.
Tualetas, dušas ir nauji langai – puiki investicija į būstą, kuris, jei nuspręstų palikti Pasvalį, galėtų tapti vasarnamiu.
Vėliau Monika ėmė svajoti ir apie didelę virtuvę, tačiau rudeninės liūtys pakoregavo planus – paaiškėjo, kad stogas kiauras.
– Tai buvo dar vienas ženklas. Stogo keitimas – rimta investicija, kuri tarsi įpareigoja likti čia ilgai. Pasakę „taip“ stogui, pasakėme „taip“ Pasvaliui, – pasakoja Monika.
Sena sodyba – tarsi gyvas organizmas, kuriame niekada netrūksta darbų. Pora svajoja apie antrą aukštą, kieme jau stovi didelė terasa, daržas vis keičia vietą, o kiekvieną rudenį tenka kovoti su kaimyninio ąžuolo lapais.
Kieme – ryškūs Monikos senelio ir tėvo, aistringų medžiotojų, pėdsakai: sena pirtelė, dabar tarnaujanti maisto saugyklai ir vyno gamybai, rūkykla kumpiams ir dešroms bei pavėsinė, vaikystėje apaugusi vijokliais, dabar perkelta į kitą kampą. Čia pat – senas medžiotojų autobusiukas ir didelis mašinos kėbulas su ragais.
– Visa tai – sentimentai, rūpestis ir nuolatinis darbas. Tokiai sodybai prižiūrėti reikia daug meilės ir laiko, – sako Monika.
Šiame mažame pasaulyje karaliauja ryžas katinas Murkis, amsi kalytės Taiga ir Nikė, o Monikos ir Dainiaus dukros guminiais batais taškosi balose.
– Išlaikyti jų drabužius švarius bent valandą – neįmanoma misija. Bet mergaitės auga gamtoje ir patiria tikrą, mūsų taip norėtą, vaikystę Lietuvoje, – šypsosi Monika.
Dukros greitai prigijo Pasvalyje. Abi lankė lopšelį-darželį „Eglutė“. Šiemet vyresnėlė Amelija jau baigė antrą klasę Svalios progimnazijoje, o jaunesnioji Melisa mokosi priešmokyklinėje „Eglutės“ grupėje.
Mažoji, mokytojos Dianos Strakšienės paskatinta, dalyvavo konkurse ir pristatė savo rankų darbo skirtukus, sukurtus fraktalų technika, kurios ją išmokė mama.
Abi sesės kruopščios, mėgsta rankdarbius. Melisa piešia, lipdo, o Amelija, baigusi ankstyvojo muzikinio ugdymo programą, pasirinko kūrybines dirbtuves „KiTaip“ pas Rasą Stuogienę – ten ji veria karoliukus ir velia vilną. Be to, lanko šokių studiją „Balerita“.
Melisa kitąmet pradės groti pianinu, o kol kas lanko Aistės Ežerskės zumbos treniruotėse. Abi mergaitės dievina gimnastiką – namuose kasdien sukasi oro jogos hamake.
Piešdama pažįsta save
Dainiui visada patiko fotografija. Gyvendamas Anglijoje susidomėjo ir filmavimu. Pamažu pomėgis virto papildomu uždarbiu.
Išėjusi vaiko priežiūros atostogų, Monika pastebėjo, kad jie puikiai dirba kartu, ir prisijungė. Kartu sukūrė fotografijos verslo pavadinimą, logotipą, internetinį puslapį. Ji ėmėsi veiklos administravimo, vėliau – filmuotos medžiagos montavimo darbų.
– Ši veikla man visada bus tarsi mūsų pirmas kūdikis, – prisipažįsta Monika.
Grįžęs į Lietuvą, Dainius trumpai dirbo „Norfoje“, vėliau įsidarbino Pasvalio sūrinėje techninių dokumentų inžinieriumi. Čia jis prižiūri įrangą, duomenų bazes, pranešimų sistemas, dalyvauja projektuose.
– Kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau atsakomybės, – šypsosi vyras.
Kurį laiką Monika augino dukras. Prasidėjus pandemijai, fotografijos verslas nebeleido išlaikyti šeimos, tad moteris ėmė ieškoti stabilesnio darbo.
– Įsidarbinau Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje – STEAM elektrotechnikos laboratorijos laborante. Netikėtai paaiškėjo, kad šiame darbe galiu pritaikyti savo studijų žinias. Džiaugiausi galėdama iš naujo pažinti mokyklos aplinką – šį kartą jau su daug didesne pagarba mokytojo profesijai, – pasakoja Monika.
Nors darbas patiko, Monika prisipažįsta ieškojusi kažko, kas suteiktų jos dienoms gilesnės prasmės.
– Netikėtai sužinojau apie Brigitą Paulauskienę – dailininkę, knygų autorę, jogos specialistę ir fraktalų piešimo mokytoją iš Vilniaus. Fraktalų piešimas – tai būdas geriau pažinti save per piešimą. Piešiama spontaniškai, dažnai užmerktomis akimis, viena nenutrūkstama linija. Vėliau piešinys spalvinamas spalvotais pieštukais pagal vidinį pajautimą. Ši technika paremta gamtoje pasikartojančiomis formomis – kaip medžių šakos, žaibo raštai, kalnų kontūrai ar sniego kristalai. Piešiant nereikia jokių meninių gebėjimų – svarbiausia ne rezultatas, o pats procesas, – dalijasi pasvalietė.
Monika jau baigė įvadinius meistriškumo kursus, o ateityje svajoja šį metodą taikyti susitikimuose su suaugusiais ir paaugliais.
– Kiekviena linija, spalva, net piešimo kryptis turi savo reikšmę. Nepaprastai įdomu visa tai skaityti. Ir dažnai labai netikėta, kai iš pirmo žvilgsnio paprastas piešinys atskleidžia daugiau, nei pats žmogus tikisi. Kartais manęs net paklausia, ar aš specialiai renkanti informaciją apie tą, kurį kviečiu į fraktalų piešimo seansą. Iš tiesų – ne. Viską pasako pasąmonė, – šypsosi Monika.
