Gyvenimas tarp gėlių, lėlių ir žvaigždžių

Ingos Svidulevičienės gyvenimas – tarsi kūrybinis nuotykis, kuriame vietos randa ir šeima, ir darbai, ir pomėgiai. Ji – trijų vaikų mama, gebanti suderinti buities rūpesčius su saviraiška, o kasdienybėje nuolat atrandanti naujų idėjų. Ar tai būtų interjero dizainas, gėlių priežiūra, lėlių siuvimas ar šeimos genealogijos tyrimai – viskas joje persipina natūraliai ir nuoširdžiai. Tai pasakojimas apie moterį, kuriai kūryba yra gyvenimo būdas.

Susipažino internete 

Inga mokėsi Pušaloto mokykloje, vėliau – Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Po jos pasirinko interjero dizaino studijas Kaune. Būsimasis jos vyras Donatas, baigęs Saločių vidurinę mokyklą, studijavo statybos inžineriją Panevėžyje, o vėliau metus praleido Didžiojoje Britanijoje. 

Jaunuoliai susipažino vienoje internetinėje pažinčių svetainėje. 

– Į pirmą pasimatymą Donatas atvažiavo ryškiai geltonu, akį traukiančiu dviejų durų „Hyundai Coupe“. Niekada nemėgau būti dėmesio centre, tad toks jo pasirinkimas manęs visiškai nesužavėjo, – juokiasi Inga. 

Tačiau čia pat priduria, kad nors įspūdingas automobilis ir nepadarė norimo įspūdžio, Donato atidumas ir kruopštumas ją patraukė. Aplinkinių nuostabai, pora susižadėjo jau po pusmečio, o po metų susituokė.

Šeimos oazė 

Pora nusipirko sodybą Pušalote, kurios tvarkymas virto dešimtmetį trukusiu bendru projektu. Iš pradžių planuota renovuoti jų žemėje stovėjusį seną namą, tačiau paaiškėjus, kad jo būklė labai prasta, pastatą teko nugriauti ir statyti naują. Čia ypač pravertė abiejų žinios statybų ir interjero srityse. 

Pirmo aukšto grindų liejimas ir laiptų montavimas – bene vieninteliai darbai, kuriems buvo samdyti specialistai. Visus kitus darbus Donatas atliko pats, padedamas trijų brolių ir dviejų pusbrolių. Inga rūpinosi apdaila, interjeru ir funkcionaliais sprendimais. 

Po penkerių metų statybų buvo įrengtas pirmasis aukštas, į kurį persikėlė šeima, iki tol gyvenusi pas Ingos tėvus. Dar po penkerių metų buvo baigtas ir antrasis aukštas. 

– Įrengiant antrąjį aukštą leidau sau įgyvendinti visas drąsiausias svajones. Eksperimentavau su spalvomis, medžiagomis, dekoro detalėmis ir sukūriau tokius namus, kokių visada troškau, – džiaugiasi Inga, pati mokanti šlifuoti, smėliuoti ir perdažyti senus baldus. 

Nors namo statybos ir įrengimas jau baigti, Inga tikina, kad idėjų netrūksta. 

– Čia – mūsų šeimos oazė, kurioje ilsimės ir kuriame. Nuolat gimsta minčių, ką dar galėtume padaryti, įsirengti ar patobulinti. Manau, šis procesas niekada nesibaigs, – šypsosi pašnekovė.

Kuria interjerines lėles 

Kūryba, regis, Ingos genuose. Dar mokyklos laikais ji kūrė paveikslus asambliažo technika (asambliažas – modernizmo dailės kryptis, kai iš įvairių daiktų sukuriami erdviniai kūriniai, pritvirtinami prie plokštumos ar komponuojami dėžutėse). Viena jos darbų paroda buvo surengta Pušaloto bibliotekoje. Vėliau tapybos darbai buvo eksponuoti ir Pasvalyje, Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. 

Inga taip pat veria karoliukus – šis pomėgis buvo tapęs tokia didele aistra, kad ji apkeliavo kone visas Pasvalio rajono švietimo įstaigas, pristatydama savo veiklą vaikams ir bendruomenėms. 

Moteris juokauja, kad kiekvieno vaiko gimimas pažadino vis naujus kūrybinius polėkius:

– Gimus Gustui išmokau megzti. Joris paskatino verti karoliukus. O Rūtilė įkvėpė domėtis gėlėmis, genealogija ir siūti lėles. 

Gimus jaunėlei Rūtilei, Inga kurį laiką siuvo vaikiškas kepurėles ir kaklo movas. Dukrai paūgėjus, su džiaugsmu siuva interjerines lėles.

– Krikštynų proga sumąsčiau dukrai padovanoti pačios siūtą lėlę. Buvo nedrąsu – nežinojau, ar pavyks. Teko daug mokytis, bet rezultatas nudžiugino. Pirmasis bandymas sužadino tikrą azartą – netrukus viena po kitos gimė vis naujos lėlės. Stengiausi, kad nebūtų vienodų – kiekviena turėjo savo vardą, charakterį, istoriją. Vienos – išgalvotos, kitos – bandymai sukurti realių žmonių atitikmenis. Viena iš įspūdingiausių – lėlė, siūta sesei: ryškūs raudoni plaukai ir dideli akiniai – tarsi jos portretas, – pasakoja Inga. 

Donatas taip pat turi kruopštumo reikalaujantį pomėgį – jis konstruoja lėktuvų modelius.

„Noriu žinoti, kas aš esu“ 

Naujausia Ingos aistra – šeimos genealogija. Pasidomėti savo praeitimi paskatino pažintis su Vaškuose gyvenančiu Stasiu Velykiu. 

– Pradėjau nuo artimiausių giminaičių – tiesiog apklausiau, ką jie žino. Vėliau atradau interneto svetainę geni.com, kurioje galima patogiai suvesti duomenis, kurti virtualų giminės medį ir net sujungti jį su kitų žmonių įvestomis „šakomis“, – pasakoja Inga. 

Informacijos apie savo protėvius moteris ieško ir cemety.lt svetainėje – tai skaitmenizuotas kapinių ir velionių registras, apimantis daugiau kaip tūkstantį Lietuvos kapinių. Taip pat ne kartą kreipėsi į Vilniaus centrinį valstybės archyvą – susimokėjus galima pateikti užklausą apie konkretų asmenį ir gauti saugomus dokumentus. 

Kai genealoginės paieškos įstringa, Inga ieško pagalbos feisbuko grupėje „Domiuosi genealogija“. Ten ne tik randa vertingų patarimų, bet ir išmoksta netradicinių paieškos metodų – pavyzdžiui, prie numanomo giminaičio kapo palikti raštelį su savo kontaktais. Tokiu būdu jau pavyko susisiekti su keliais tolimais giminaičiais. 

– Tai labai įtraukiantis procesas. Noriu žinoti savo šaknis tam, kad suprasčiau, kas aš esu. Ir kad tai žinotų mano vaikai. Jau susisiekiau su giminaičiais Amerikoje, bendravau su tolimų atšakų palikuonimis. Atradau, kad tarp mano protėvių buvo ir bajorų. Esu aplankiusi ne vieną vietą, kur jie gyveno. Labiausiai sujaudino viešnagė Gaigaluose, kur užaugo mano senelis ir tėtis. Ten nelikę nieko, bet miško pakraštyje radau gėlių – galbūt tų pačių, kurias kadaise sodino mano prosenelė. Parsivežiau jas namo ir pasisodinau. Šiemet savo gėlynuose jau turėjau apie 30 žydinčių senovinių poetinių narcizų. Tai vienos brangiausių mano gėlių, – dalijasi Inga.

Svarbiausia – šeima 

Inga ir Donatas – ūkininkų vaikai, nuo mažens augę su santūrumo, darbštumo ir pagarbos artimui vertybėmis. Svarbiausios jų šeimos nuostatos – vienas kito palaikymas ir švelnumas, kuriuo dosniai dalijasi tiek tarpusavyje, tiek su savo vaikais. 

Šeima visuomet randa laiko kelionėms. Bent kartą per vasarą išsiruošia į išvyką su nakvyne palapinėje. 

– Kartais keliaujame toliau, kartais arčiau, bet visada stengiamės atrasti naujas, dar nematytas vietas. Ypač traukia seni, apleisti dvarai – jų tylios paslaptys intriguoja ir audrina vaizduotę. Mums nesvetimas ir aktyvus laisvalaikis – mėgstame baidares, kartingus, slidinėjimą. Daugelis šeimos nuotykių gimsta spontaniškai. Kartais pakanka vieno impulso – ir jau trečią nakties visi susėdame į automobilį ir važiuojame stebėti žvaigždžių per teleskopą. Šį pavasarį šeimos vyrai be jokio išankstinio plano leidosi į dešimties kilometrų žygį Lėvens upe, – pasakoja Inga. 

Sūnūs Gustas ir Joris Pumpėnuose pas trenerę Daivą Arbatavičiūtę lanko dziudo treniruotes. Net penkiametė Rūtilė, įkvėpta brolių pavyzdžio, nuo rudens ketina mokytis šio sporto paslapčių.

Sūnus Joris taip pat lanko jodinėjimo užsiėmimus vietiniame žirgyne. Tačiau tai – ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė. 

– Norisi, kad vaikai suprastų, ką reiškia rūpintis gyvu padaru. Žirgo neužtenka tik paglostyti – reikia ir gardą išvalyti, ir pašerti, ir pačiam pabalnoti, – pabrėžia mama. 

Gyvūnų netrūksta ir jų sodyboje. Namuose gyvena vėžlys Žaibas, katinai Miau Miau ir Meilutė bei dekoratyvinė pelytė Ausytė. 

– Vos tik atsikrausčius čia gyventi, užveisėme triušių. Jie netrukus išsikasė urvus – kai kurie net pasiekė kaimynų daržą. Juose kelis kartus atsivedė triušiukų. Dabar narvai perkelti į kitą vietą, su tvirtesne grindų danga – kad kaimynų daržo gėrybės liktų saugios, – šypsodamasi pasakoja Inga.