Naujienų portalas JP ir savaitraštis „Tėvynė“ tęsia tradicijas – žurnalistai prieš Kalėdas aplankė daugiavaikę Panevėžio rajono Jotainių kaime gyvenančią Matijevskių šeimą. Šeimynai įteikti lauknešėliai ir palinkėta gerų 2024-ųjų.

Dovanų stalas

Matijevskių šeimos šventiniam stalui lauknešėlį paruošė prekybas centras „Pas Katiną“. Jie jau ketvirti metai prieš pačias gražiausias metų šventes rūpestingai suruošia maisto, gardėsių dovanas gausioms šeimynoms Kūčių ir Kalėdų stalui. Dovanomis prisidėjo ir laikraštis „Tėvynė“ – dovanojo 2024 metų prenumeratą.

Prekybos centro „Pas Katiną“ direktorė Silvija Katinaitė-Kavaliūnienė sakė, kad jai svarbu užsiimti labdara ir skirti paramą šeimai.

„Vienas iš gyvenimo prioritetų – šeima. Norisi bent vienai iš jų prieš šventes palengvinti rūpesčius. Linkiu šiai šeimai stiprybės, sveikatos ir sėkmės ateityje bei gerumo kupinų akimirkų. Vertinu ryžtą ir stiprybę, o kadangi šeimoje auga keturios mergaitės, jiems šių charakterio bruožų tikrai prireiks“, – linkėjo geradarė S. Katinaitė-Kavaliūnienė ir priminė, kad labdaringa veikla garsėjo jos Anapilin iškeliavęs tėtis – Jonas Katinas.

Vien geri žodžiai

Vadoklių seniūnijos seniūnė Milda Tamokaitienė apie šią gausią jotainiečių Matijevskių šeimą atsiliepė vien gerais ir gražiais žodžiais.

„Šeimyna į Jotainius atsikraustė, berods, prieš dvejus metus. Tai labai aktyvi šeima ir puikiai įsiliejo į bendruomenę. Ypač aktyvūs vaikai – jie dalyvauja įvairiose veiklose. Beje, ir patys tėvai, nors jiems rūpesčių užtenka, dalyvauja bendruomenės veikloje. Abu tėvai – rūpestingi ir labai stengiasi, kad šeimai nieko netrūktų. Jie kuria savo gyvenimą Jotainiuose ir nori, kad namai būtų jų šeimos tvirtovė ir gerovė“, – kalbėjo seniūnė M. Tamokaitienė.

Atrado savo vietą

36-erių Donata ir 37-erių Eduardas Matijevskiai savo gyvenimą kuria Jotainiuose ir vienbalsiai tvirtina – Jotainiuose atrado savo vietą, kur planuoja ateitį.

Gausios šeimynos mama Donata pristatydama dukras kiekvieną palydėjo šiltu ir jaukiu žvilgsniu.

„Vyriausioji – 14 metų Elena, aštuonerių – Karolina, šešerių – Joana ir mažoji – dvimetė Diana. Čia gyvename jau treti metai. Mūsų kelias iki Jotainių – labai įdomus. Vaikystėje gyvenau Velžyje, o vėliau išsikraustėme į Vilnių. Po to nusipirkę butą persikraustėme į Dembavą, o galiausiai, ten pardavę butą, nusipirkome namą Jotainiuose ir gyvename čia“, – pasakojo Donata ir teigė, kad Jotainiuose jaučiasi gerai.

„Nenorėjome gyventi bute, norėjosi daugiau erdvės. Ieškojome, kur galime įsikurti. Norėjome vietos kuo toliau nuo miesto ir atradome Jotainius, o vieta prilipo ir tiko. Čia labai ramu, jaukiu ir tinka gyventi mūsų gausiai šeimynai. Turime savo namus, kuriuos kuriame sau ir vaikams. Viskas yra pagal mūsų pajamas ir nesigailime įsikūrę šioje gyvenvietėje. Be to, ir vaikams patinka Jotainiai“, – neslėpė jausmų keturių dukrų susilaukusi moteris.

Mergaitės

Keturiolikmetė Elena – aktyvi mergina ir veiklos turi daug.

„Lankau įvairių šokių repeticijas, o dabar labiausiai patinka tautiniai šokiai. Daug šokame ir dainuojame sutartines bei kitas liaudiškas dainas. Dar patiko sportuoti – eidavau traukti virvės. Be to, anksčiau lankiau Dailės mokyklą, bet dabar sudėtingiau pasiekti dailės pamokas – nebelankau. Labiausiai patinka šokiai. Šokdama jaučiuosi gerai“, – vardijo užsiėmimus Elena, o kai pas juos lankėmės, tą vakarą ji turėjo važiuoti į renginį – dainuoti sutartinių.

Elena ir sesė Karolina mokosi Velžio gimnazijoje.

„Kiekvieną dieną atvažiuoja mokyklinis autobusas ir veža į Velžio gimnaziją. Kitos dvi sesutės – šešiametė Joana ir dvimetė Diana – lanko lopšelį-darželį. Nuo kitų metų rugsėjo pirmąją klasę pradės lankyti ir Joana. Tuomet ji ir aš būsime pirmaklasės. Aš lankysiu pirmąją gimnazijos klasę, o ji bus pradinukė pirmaklasė“, – pasakojo Elena.

Darbai

Pasak Donatos, ji važinėja dirbti į Panevėžio miestą.

„Prižiūriu daugiabučius, aplinką, o Eduardas truputį prekiauja. Jis po operacijos ir negali sunkiai dirbti, bet vis tiek nesėdi be darbo. Tiesa, iki operacijos abu prižiūrėjome daugiabučius, bet po ligos teko sunkesnio darbo atsisakyti – pasirinkti pagal savo jėgas. Liga jam buvo smūgis, bet dabar pamažu atsigauna“, – džiaugėsi jėgas atgaunančiu vyru.

Nuo tėvo rankų nenulipanti mažoji Diana Eduardui kalbėti netrukdė.

„Dirbti kaip anksčiau negaliu, turėjau stuburo operaciją. Tačiau užsiimti yra kuo. Ūkininkauju po truputį, labai daug darbų laukia namuose, bet dėl sveikatos jau metai negaliu tvarkytis taip, kaip galėdavau. Jotainiuose gyventi gera, nors kai atsikraustėme, buvo liūdnoka. Dabar vis daugiau žmonių čia sugrįžta. Labai aktyvi bendruomenė ir puikiai veikia kultūros namai, ten užsiėmimus lanko dukra Elena“, – pasakojo šeimos vyras ir tvirtino, kad nekeistų gyvenamosios vietos į didmiestį.

Po audros

E. Matijevskis šyptelėjo išgirdęs teiginį, kad jų šeima aktyviai dalyvauja veikloje.

„Stengiamės, bet daugiau dukros dalyvauja. Jeigu reikia pagalbos, visada ateiname padėti. Dalyvavome talkose“, – pasakojo Eduardas ir prisiminė rugpjūčio 7-osios audrą.

„Namo stogo audra smarkiai neaptalžė ir jo lopyti nereikėjo – nekiauras jis. Skardinis stogas atlaikė, bet kitais metais su draudimo pagalba keisime ūkinio pastato ir pavėsinės stogus – jie kiauri“, – prisiminė siautėjusią vasaros audrą šeimos galva, o šešiametė Joana visaip kaip stengėsi įsijungti į pokalbį ir aiškino, kokiais vardais pavadinti jų augintiniai.

Vardai

„Katės vardas Šeba, o jį suteikė tėtis. Katei pusantrų metų. Šuns vardas – Grafas, jam vardą suteikė irgi tėtis. Man tai labiau reikėtų violetinio arklio su sparnais“, – paslaptingai šypsojosi mažoji, o į klausimą, kas vardus sugalvojo mergaitėms, atsakinėjo kone visi.

„Trims dukroms vardai gavosi labai paprastai ir problemos nebuvo, bet gimus ketvirtajai – teko stabtelėti. Vyresnioji Elena sako – vardai turi baigtis dalelyte „na“ kaip sesių, nors to nebuvome užfiksavę. Todėl ir buvo suteiktas vardas Diana. Elenai tiko vardas Diana, nors kitos dvi siūlė vardus iš animacinių filmukų. Vienas buvo Persikutė, kitas Rožytė“, – juokėsi mama Donata, o užsiminus apie kieme lojanti didelį šunį Grafą, jo istoriją pasakojo tėtis Eduardas.

„Nežinojome, kad jis bus toks didelis. Jis yra mišrūnas – Koni Korsas (Cane Corso) maišytas su Maskvos skaliku. Šuns veidas daugiau Koni Korso, bet visa kita – skalikas. Šuo iš Alytaus rajono ir jis buvo mažiukas. Net nepagalvojome, kad jis užaugs toks didelis, nors šuns letenėlės rodė, kad bus nemažas“, – pasidžiaugęs šunimi šeimos tėvas sakė, kad jam svarbiau šeimos gerovė, bet svarbūs ir augintiniai.