Į Palūšę, į Palūšę, į stintelės šventę…

Rytoj Palūšėje vyks jau tradicine tapusi žiemos šventė „Trauk stintelę 2026“, kuri pritraukia būrius žmonių iš visų šalies kampelių. Tas renginys nors mastu ir neprilygsta Palangoje vykstančiam, bet tai stambiausias renginys rajono savivaldybėje. Kas ruošiasi atvykti į šią šventę su programa, galima sužinoti internete ir laikraščio afišose.

Tai ir meninė programa, dalyvaus VU folklorinis ansamblis „Ratilio“, grupė „Thundertale‘, pėsčiųjų žygis po Palūšės apylinkes (vad. R. Ramanauskienė), A. Danilevičiaus nendrinių skulptūrų pristatymas, ruonių maudynės, Nijolės pirtelė, tautodailės dirbinių, kulinarijos gaminių mugė, na, ir kaip be stintelės ir mūsų kultūrinio paveldo – žvejybos su „boba“ demonstravimo (tačiau, paskutinėmis žiniomis, lygtai nei vietinių stintelių, nei „bobos“ demonstravimo rytoj nebus). Nežiūrint į tai, kad šios žiemos pagrindinis akcentas yra mūsų regiono garsenybė – kukli žuvelė stintelė ir jos nestandartinis žvejybos būdas. Jis mūsų regione turi nematerialaus kultūros paveldo statusą. Skaitytojams priminsiu kai kurių faktų apie stintas. 

Pirmiausia reikėtų priminti, kad stinta (stintelė) yra stintinių žuvų šeimos rūšis. Šeimoje 6 gentys ir 16 rūšių. Mūsų vandenyse gyvena 2 stintų porūšiai: didstintė ir ežerinė forma – stintelė. Aptinkama 50 ežerų, kurių gylis gerokai viršija 20 metrų. Reikia pasakyti, kad stintų ištekliai kasmet ženkliai mažėja. Dar 2011 m. Kuršių mariose buvo sužvejota apie 115 tonų, ežeruose – apie 8 t.

Pagrindinė mažėjimo priežastis – iš jūros į marias atplaukiančias didstintes žvejai išgaudo praktiškai dar neišneršusias. Pernai jų buvo labai mažai ir šiemet prastas laimikis. Kita priežastis – pagilintas dugnas Klaipėdos uoste. Vasario 6–8 d. vykusioje šventėje „Stinta Palangoje 2026“ buvo prekiaujama stintomis, sužvejotomis Latvijos, Estijos pajūryje. Skirtingai nei mes, latviai stintas nelabai vertina, jiems labiau prie širdies upinės negės.

Šią žiemą ant visų ežerų susiformavo gana storas ledas, bet yra didelė tikimybė, kad šventės dalyviams neteks skanauti ar nusipirkti stintelių (stinkų, kaip jas vietiniai vadina) iš Lūšių, Asalnų, Šakarvos ežerų. Teks laukti, kad jų bus atvežta vėl gi iš Latvijos, Estijos, juk kokia šventė be stintų būtų be stintų.

Dar sovietmečiu dirbant Ignalinos žuvininkystės ūkio Dūkšto padalinyje žuvininku, žvejai kasmet žūklaudavo ir Drūkšių ežere, kol nebuvo paleistas pirmasis atominis reaktorius. Be karšių, lydekų, seliavų tankesniu tinklu sugaudavo ir stintelių, kartais net kelias tonas. Jų nebūdavo kur realizuoti, mat tada stinta buvo laikoma prasta, menkaverte žuvimi. Ir tekdavo ją atiduoti į ūkių fermas kiaulėms šerti.

Jų kilogramo kaina buvo tik 28 kapeikos. Įdomu palyginti: tada mano atlyginimas buvo 130 rublių ir už juos galėjau nusipirkti beveik pusę tonos stintelių, o dabar iš 550 eurų pensijos, ko gero, dabartine jų kaina tik 50–60 kg įpirkčiau. Taigi, kas buvo menkavertiška buvusiame socializme, demokratinėje, tiksliau, kapitalistinėje santvarkoje, virto prabangos objektu ir atvirkščiai. Nieko nuostabaus, kad apie trečdalis mūsų šalies gyventojų gyvena ties skurdo riba. 

Kasmet skirdami beveik po 5 milijardus eurų gynybai, įsirengę daug poligonų, iškirtę brandžius miškus ir apsigynę nuo rusų, gal ir pradėsime gyventi oriai.