Kaip pajausti meilę Lietuvai?

Valstybinės šventės ateina su savo ženklų kalba: Trispalvės languose, pažįstamos dainų melodijos, tautiniai raštai, iškilmingi žodžiai. Visa tai reikalinga – kaip atminties siūlas, jungiantis kartas. Tačiau tikroji meilė Tėvynei retai pasirodo scenoje. Ji gyvena ten, kur niekas neplanuoja būti matomas. Kartais atrodo, kad esame įpratinti meilę matuoti garsumu ir didingumu – kuo skambiau pasisakai, kuo aiškiau pasirenki poziciją, tuo tvirtesnis atrodai. Tačiau tikri dalykai žmoguje bręsta tyliai. Meilė Lietuvai nėra emocinis protrūkis ar pareiga pritarti. Ji – lėtas įsišaknijimas, kai žemė po kojomis tampa atsakomybe.

Politiniai ginčai, lozungai, varžymasis, kas teisingesnis, dažnai užgožia paprastą tiesą: valstybė laikosi ne deklaracijomis, o brandžiais ir pagarbiais santykiais. Gebėjimu gyventi taip, kad kitas šalia tavęs jaustųsi saugus. Kasdieniais pasirinkimais nepraeiti pro šalį.  Kelionės Lietuvoje

Labai netikėtai širdį palietė Danutės Indrašienės iš Stripeikių įrašas socialiniame tinkle. Ne viena mintis jame svarbi – visas tekstas alsuoja ta tylia, šilta nuotaika, kuri erdvėje palieka trapų pėdsaką ir pagarbą žmonėms, net ir nepažįstamiems.

„Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena

Kada ją jaučiu stipriausiai? Kada ši šventė ne tik kalendoriuje, bet ir kraujyje? Ogi tada, kai ji tyliai ir oriai gyvena mūsų kasdienybėje. Susirinkti, iškelti vėliavas, pasidalinti lozungais – daug pastangų nereikia. Ir tai gražu. Tai jėga. Tai bendrystės pulsas, kai vienai akimirkai plakam kaip viena širdis. Bet tikroji šventė – ne vien minėjimuose. Ji prasideda ten, kur niekas nepozuoja. Ši snieginga žiema ryškiausiai atskleidė ryšio prasmingumą. Lyg storas baltas sniego patalas, užklojantis laukus, taip ir bendrystė užkloja žmogų – šiltai, neprašyta, be reklamos. Ir ar tu savo krašte esi laimingas, priimtas, reikalingas – geriausiai pajunti tada, kai Valentino dienos išvakarėse (kai dangus su žeme maišėsi, o sniegas/lijundra pylė lyg iš gausybės rago) gauni žinutę iš seniūno Jono: „Artėja šventės, atvalėm tau kelius. Neprašyti.“ Grįžti vakare į savo sniegingą, miškingą vienkiemį nuvalytu keliu – ir supranti: šventė jau prasidėjo. Ne nuo fejerverkų. Nuo žmogaus. Nuo to paprasto, bet kartu tokio didingo poelgio. Didžiausia prasmė – ne tik pagalvoti, kuo gali pasitarnauti kitam, bet ir iš tikrųjų padaryti. Be objektyvų. Be scenos. Tauta gyva tiek, kiek esame pajėgūs vieni kitiems pravalyti kelius – tiesiogine ir perkeltine prasme. Su švente

 P. S. Ir dar – maloniausia šventės dalis yra tada, kai turi kam pasakyti „ačiū“ ir supranti, kad tas sąrašas – ne baigtinis, o nuolat pildomas. Kaip pavasarį tirpstantis sniegas atidengia naujus takelius, taip gyvenimas atidengia naujus žmones. Yra ir Elena iš Tautiškio kaimo su savo sūnumi Egidijumi – jie, rodos, ne važiuoja, o atskrieja. Kaip viesulai su traktoriais ir kastuvais – tik vietoj chaoso palieka tvarką. Yra kaimynas Ričardas – tylus, bet patikimas: ir mašiną išstums, ir į įkalnę pavairuos:) Yra ūkininkas Modestas iš Sėlos, ir ūkininkas Aurimas iš Kirdeikių – vyrai, kuriems užtenka pusės sakinio, kad suprastų, jog reikia pagalbos. Jie iš tų, kurie ne klausia „ar tikrai reikia?“, o sako „kur važiuoti?“. Ir tada supranti – valstybė prasideda Seime, o įsigyvena/įsitvirtina kaimo kelyje… Štai tokia mano Vasario 16-oji – su sniego sunkiai valdoma galia, su traktorių pagalbos pėdsakais ir su žmonėmis, kurių gerumas netelpa į jokius oficialius sąrašus.“

Skaitant tokius žodžius, supranti, kad valstybė nėra abstrakti sąvoka. Ji jaučiama žmonių laikysenoje, atsiskleidžia paprastuose veiksmuose, kuriems nereikia scenos, mikrofono ar patvirtinimo. 

Meilė Lietuvai neturi vienos formos. Ji gali būti tylus darbas, atliktas sąžiningai. Ji gali būti pagarba kalbai, net kai niekas neklauso. Ji gali būti ranka, ištiesiama nepažįstamam. Ji gali būti atsakomybė už žodį, už veiksmą, už vietą, kurioje gyveni.

Tauta gyva ne dėl to, kad vieningai galvoja, o dėl to, kad geba vieni kitus palaikyti, kad išmoksta gyventi kartu. Ši trapi, kasdienė bendrystė ir yra tikroji valstybės forma.

Gal todėl stipriausiai meilę Lietuvai pajuntame akimirkose, kurios nepatenka į kronikas. Ten, kur žmogus renkasi būti žmogumi, kur pagarba nėra pareiga, o natūrali būsena. Ten, kur supranti, jog ši žemė yra mūsų tiek, kiek esame vieni dėl kitų.

Ir galbūt didžiausia dovana savo šaliai – ne skambiai deklaruoti ją mylint, o tyliai ją kurti kasdieniais pasirinkimais.