Vėjas pūstelėjo – tauta liko be elektros. Ne visa, bet, kai kas sako, pusė milijono žmonių. Elektrikai tai mus vartotojais skaičiuoja. Viena šeima – vienas vartotojas, o kiek žmonių, – čia jau ne elektrikų reikalas. Elektrikų reikalas – elektra. O kiek jūsų sėdi be šviesos, be vandens, su atitirpusiais šaldytuvais – čia jau politikų reikalas. Tegul rūpinasi savo rinkėjais, juoba rinkimai ant nosies.

Ir politikai rūpinasi. Štai toks seimūnas Eugenijus Sabutis pareiškė, kad ESO (elektros skirstymo operatorius) privalėtų įsigyti daugiau elektros generatorių ir, esant tokiam reikalui, dalinti juos žmonėms.

Kai kuriems politologams ir šiaip žurnalistams tokia mintis patiko. Girdi, imkime pavyzdį iš Ukrainos: ten, kai elektra dingsta, žmonės užveda generatorius, ir visi patenkinti.

Rodos, ne karas mus, nei bombos sproginėja, nei ką, tik vėjas papūtė. Na, nebuvo dar tokio, bet klimatologai sako: ir ateityje bus, ir vis dažniau.

Generatoriai žmonėms – gerai skamba. Tik kiek tas malonumas kainuoja? Ir jeigu ESI pirks generatorių – kas už tai sumokės? Ogi visi vartotojai, ir tie, kuriems generatorių reikės, ir kuriems nereikės.

Vienas dalykas – pats generatorius, kurį už mūsų pinigus mums nupirks ESO, ir kitas – kuras tiems generatoriams. Turiu tokį, dar iš tų laikų, kai Mažulonyse dažnai elektra dingdavo. Tai jis per keturias valandas „suėda“ penkis litrus benzino. Per parą išeitų 30 litrų, po 1,5 euro – 45 eurai. Jeigu taip savaitę – pusės pensijos nėra.

Žinoma, tiek generatoriaus niekas įjungęs nelaiko. Valgyt išsivirei, šaldytuvą atšaldei, vandens kibirą prisipumpavai, ir sėdi, žvakę užsidegęs. Bet, šiaip ar taip, tai brangus malonumas, gal seimūnui E. Sabučiui ir būtų pagal kišenę, bet paprastam žmogui, net jeigu jam tą generatorių ESO atveš…

Latvijoje didesni vėjai buvo, bet žalos elektros ūkiui ten mažiau padaryta. Kas laidus nutraukė, stulpus išlaužė? Vėjo išversti medžiai, kurie augo šalia linijos. Štai čia ir turime skirtumą elektrikų ir politikų galvose. Gal politikus ir į pirmą vietą statyti reikėtų.

Lietuvoje proskyna po laidais – trys metrai, o Latvijoje ji du kartus platesnė – pusseptinto metro. Ir latviai jau kalba, kad proskynas reikės dar labiau praplatinti, kad virstantys medžiai nei krintančios šakos laidų nesiektų.

Latviai taip ir padarys. Lietuviams taip pasielgti daug kas trukdo, tarp problemų – net ir tai, kas, sakoma, trukdo blogiems šokėjams. Nors kiti sako, kad blogas tas vyras, kuriam šokti niekas netrukdo.

Tai va, mūsų energetikams šokti, tai yra, platinti proskynas, trukdo atitinkamų teisės aktų nebuvimas. Kol seimūnai vietoj proskynų platinimo siūlo generatorius – tol tų teisės aktų ir nebus.

Kita trukdanti problema – gamtosaugininkai ir šiaip pilietiškai nusiteikė piliečiai. Net energetikos ministras Dainius Kreivys aiškina, kad gamtosaugininkai apskritai nusiteikę prieš proskynų valymą.

Pasiklausykite tų pilietiškiausiųjų piliečių – sužinosite, kad išsaugoti reikia kiekvieną medį. Beje, po šitos audros žurnaliūgos, kalbėdami apie miestuose išverstus medžius, kažkodėl vadino juos jau ne šimtamečiais, kaip įpratę, o ilgaamžiais.

Su tais žaliais girių ir šiaip medžių saugotojais reikėtų kovoti jų metodais. Esi toks žalias – tavo būste neturėtų būti nė vieno medinio baldo. Sėdėk ant akmenų. Ir tualetiniu popieriumi uždrausti naudotis, tegul naudoja pirštą, nors ir vidurinį.

O jeigu netyčiom tokie teisės aktai būtų priimti – energetikai jau iš anksto verkia, kad proskynų platinimas kainuos labai brangiai. Bukumas, sakykim tiesiai. Taigi, rodos, medienos bus, nepigi ji, visos išlaidos atsipirktų. O jeigu nenori vargti – atiduok tų proskynų valymą biokuro gamintojams, jie tau visas šakeles surinks.

Žinote, greičiausiai iki kitos audros nieko nebus padaryta. Politikai kalbės apie rūpinimąsi žmonėmis, priperkant generatorių, energetikai – apie tai, kad kažką daryti jiems neleidžia teisės aktai, gamtosaugininkai apkabins kiekvieną medį.O paskui vėl papūs vėjas.