Sigitas Birgelis: tikiuosi, kad projektas išjudins žmones domėtis savo giminės medžiu, kaimo istorija

Savaitraštis „Dzūkų žinios“, skiriantis daug dėmesio patriotizmui, lietuviškos tapatybės stiprinimui, ryšiams su užsienyje gyvenančiais tautiečiais, šiemet skaitytojams pateikia vertingą dovaną – unikalų projektą „Tiltai per laiką ir sienas“. Jame bus pateikta daug vertingų pasakojimų, naujų faktų apie Lietuvos–Lenkijos pasienio lietuvių istoriją.

Šis projektas vyks visus metus. Jo metu savaitraščio „Dzūkų žinios“ puslapiuose bus pristatyta dvylika įvairių publikacijų, skirtingais pjūviais pristatančių Lietuvos–Lenkijos pasienyje gyvenusių ir gyvenančių lietuvių istoriją – asmenybes, svarbius pastatus, nuotraukas.

Dera pastebėti, jog šis projektas sulaukė teigiamo Medijų rėmimo fondo (MRF) ekspertų įvertinimo ir gavo paramą jam įgyvendinti.

Projekto autorius – Punske gyvenantis rašytojas, publicistas, leidėjas Sigitas Birgelis. Su juo ir kalbamės apie šį projektą – jo esmę, prasmę ir naudą jaunimui.

– Kas Jus labiausiai paskatino imtis projekto „Tiltai per laiką ir sienas“ ir kodėl šiandien svarbu apie tai kalbėti?

– Prieš daugiau nei šimtą metų nubrėžta valstybinė siena grubiai ir negailestingai atskyrė pasienio gyventojus vienus nuo kitų, suskaldydama tai, kas amžiais buvo vientisa. Ši riba nebuvo tik politinis susitarimas – tai buvo gyvas pjūvis per kaimus, bažnytkalnius ir žmonių likimus. Nors šiandien jau 22 metus esame kartu Europos Sąjungoje ir 19 metų oficialiai naudojamės Šengeno zonos privalumais, leidžiančiais sienas kirsti be sustojimo, paradoksalu, tačiau toji siena vis dar giliai tebegyvuoja mūsų pasąmonėje.

Fizinių užtvarų nebeliko, tačiau dešimtmečius formuoti barjerai širdyse ir mąstyme pasidavė ne taip lengvai, kaip muitinės užkardos. Net ir dabar, kai laisvo judėjimo idealus šiek tiek temdo realybė – kai dėl nelegalios migracijos krizių Lenkijos pusė privalėjo laikinai apriboti ar sugriežtinti patikras pasienyje, – mes skaudžiai pajuntame, kaip greitai fiziniai barjerai gali sugrįžti į mūsų kasdienybę.

Mano, kaip kultūros ir istorijos puoselėtojo, pagrindinė paskata imtis projekto „Tiltai per laiką ir sienas“ ir buvo tas suvokimas, kad siena nėra tik fizinė linija ar laikinas politinis sprendimas – tai gili istorinė trauma. Šiandien apie Lietuvos–Lenkijos pasienio lietuvių istoriją kalbėti yra kritiškai svarbu būtent dėl to, kad esame lūžio taške. Karta, dar tiesiogiai jautusi tą natūralią bendrystę, traukiasi, o jų prisiminimai gali nugrimzti užmarštin.

Nematoma „geležinė uždanga“ mūsų sąmonėje vis dar gimdo susvetimėjimą, todėl šis projektas yra nuoširdi pastanga „ištiesinti“ tuos supintus kelius, aktualizuoti bendrą paveldą ir garsiai priminti: mūsų šaknys yra vienos, nepaisant politinių pertvartų, saugumo krizių ar laikinų fizinių barjerų.

– Projekto pavadinime kalbama apie tiltus – per laiką ir per sienas. Kokių tiltų šiandien labiausiai reikia pasienio bendruomenėms?

– Projekto pavadinime užkoduota gili metafora, kurią padiktavo pats gyvenimas pasienyje. Pirmiausia mums reikia tiltų per laiką. Šiuolaikinis žmogus, paskendęs skaitmeniniame amžiuje ir globalizacijos procesuose, dažnai praranda vertikaliąją tapatybės ašį. Mums reikia gebėjimo parodyti dabarties kartai, kad jų tapatybė stovi ant milžiniškų praeities asmenybių pečių – ant tų, kurie statė Punsko bažnyčią, kurie kūrė Seinų seminariją, kurie nešė draudžiamą lietuvišką žodį. Tai tiltai, sujungiantys mūsų protėvių dvasinę jėgą su šių dienų poreikiais.

Antra, mums gyvybiškai reikia tiltų per sienas, kurie būtų grįsti ne tik pragmatiškais ekonominiais mainais, bet nuoširdžiu kultūriniu dialogu. Šiandien pasienio bendruomenėms labiausiai trūksta bendros informacinės ir dvasinės erdvės. Nors fiziškai galime nuvažiuoti vieni pas kitus per keliolika minučių, dvasinis atstumas kartais išlieka didelis. Mums reikia tiltų, kuriuose šiapus ir anapus sienos gyvenantys lietuviai vėl pasijustų vieno audinio dalimi. Tai bendradarbiavimas tarp organizacijų, mokyklų, parapijų ir, svarbiausia, paprastų žmonių, kurie per bendrą istoriją vėl atranda vienas kitą. Šie tiltai turi būti statomi iš abipusio pasitikėjimo, supratimo ir bendro rūpesčio dėl nykstančių vertybių.

– Daug publikacijų remsis archyviniais dokumentais ir prisiminimais. Ką tokie pasakojimai gali atskleisti daugiau nei vadovėliai?

– Istorijos vadovėliai dažniausiai pateikia tik „didžiąją“ istoriją – karus, valstybines sutartis, diplomatines pergales ir pralaimėjimus. Tačiau tokioje istorijoje dažnai pradingsta gyvas žmogus su savo kasdienybe, jausmais ir asmeniniu pasirinkimu. Mūsų projektas per asmeninių archyvų nuotraukas, pageltusius dokumentus ir žmonių prisiminimus siekia parodyti „mažąją“ istoriją, kuri iš tiesų yra kur kas tikresnė ir paveikesnė.

Archyvinė nuotrauka iš Češkevičių šeimos Aradnykuose ar liudijimai apie knygnešį Povilą Matulevičių leidžia pamatyti, kaip didieji geopolitiniai procesai virto asmeninėmis dramomis. Tai pasakojimai apie tai, kaip šeima buvo priversta rinktis tautybę, kaip žmonės meldėsi slapta, kad galėtų tai daryti gimtąja kalba, kaip siena fiziškai perkirto jų kluonus, laukus ar net kelius į kapines. Tokie pasakojimai suteikia istorijai kvapą, skonį ir emocinį svorį. Jie leidžia skaitytojui ne tik sužinoti faktą, bet ir pajusti tą laikmetį, suprasti protėvių auką ir pasiryžimą. Tai istorija, kurią galima „paliesti“, kuri tampa artima ir suprantama kiekvienam, nes ji kalba apie pamatinį žmogiškąjį orumą ir ištikimybę savo šaknims.

– Projekte daug dėmesio skiriama asmenybėms. Kodėl būtent žmonių istorijos yra svarbiausios?

– Istorija be veidų yra tik statistika, sausa skaičių ir įvykių seka. Projekte mes sąmoningai atsigręžiame į asmenybes – nuo vyskupo Antano Baranausko iki rezistencijos dalyvių Prabulių. Žmogaus istorija yra geriausias būdas papasakoti apie lietuvybės išlikimo stebuklą šiame krašte. Kunigai, poetai, mokytojai ir kultūros veikėjai buvo tie bendruomenės lyderiai, tie švyturiai, kurie savo pavyzdžiu mokė kitus nepasiduoti asimiliacijai ir saugoti protėvių paveldą.

Kai skaitome apie poetą Petrą Mockevičių, kurio gyvybę nutraukė kulka už Tėvynę, arba apie Seinų dvasinės seminarijos auklėtinių milžinišką poveikį tautiniam atgimimui, mes pradedame suprasti, kad idėjos gyvuoja tik tiek, kiek už jas pasiryžę stovėti konkretūs žmonės. Asmenybių istorijos leidžia šiuolaikiniam jaunimui rasti autoritetus, kurių taip trūksta šiandienos vertybių chaose. Jos parodo, kad tapatybė nėra atsitiktinė duotybė, o aktyvus, dažnai sunkus, bet garbingas žmogaus pasirinkimas. Būtent per asmenybių likimus mes geriausiai matome, koks brangus ir trapus yra mūsų kultūrinis identitetas.

– Kaip projektas prisidės prie ryšių stiprinimo tarp lietuvių bendruomenių abipus sienos?

– Projektas parengtas kaip gyva jungiamoji grandis. Mes neapsiribojame vien tik informacijos surinkimu – didžiausią svorį teikiame aktyviai sklaidai abiejose valstybės pusėse, siekdami trinti informacinę atskirtį. Lietuvos skaitytojai informaciją gaus per prenumeratą, bibliotekas ir pirkimo taškus, o Lenkijos lietuviams ji bus prieinama nemokamos elektroninės versijos forma. Tai leidžia sukurti bendrą kultūrinį lauką, kuriame informacija cirkuliuoja laisvai.

Be to, pasirinktos temos, tokios kaip Punsko licėjaus 70-metis ar bendros kovos dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje, skatina bendruomenes vėl pradėti diskutuoti apie bendrus reikalus. Tai priverčia ieškoti sąlyčio taškų, prisiminti bendrus pasiekimus ir kurti ilgalaikes partnerystes tarp įvairių įstaigų bei organizacijų. Siekiame, kad tas „nuoširdumas ir tarpusavio supratimas“, apie kurį rašoma mūsų tiksluose, nebūtų tik gražūs žodžiai deklaracijose, o taptų kasdienio bendravimo norma. Projektas suartina žmones per pažinimą: kai geriau pažįstame vieni kitų praeitį, tampa lengviau kurti bendrą ateitį.

– Kaip istorijos pasakojimai gali padėti jaunimui geriau suprasti savo tapatybę?

– Šiuolaikiniame daugiakultūriame pasaulyje, o ypač tokiame specifiniame regione kaip mūsų pasienis, jaunimas dažnai susiduria su tapatybės paieškomis ir net krizėmis. Globalizacija siūlo universalius modelius, tačiau jie neturi šaknų. Istorijos ir kultūros pasakojimai jiems suteikia būtiną „stuburą“. Kai moksleivis sužino, kad jo gimtasis kaimas buvo knygnešių takų sankirta, kad jo mokyklos tradicijos grįstos dešimtmečius trukusia kova už gimtąją kalbą, jis pradeda save suvokti ne kaip atsitiktinį pasaulio pilietį, o kaip didingo paveldo saugotoją.

Tai iš esmės keičia jaunimo požiūrį į savo kilmę – ji tampa nebe „senamadiška našta“ ar kliūtimi, o „didžiuotis leidžiančiu turtu“. Projektas moko pagarbos paveldui ne kaip sustingusiam muziejiniam eksponatui, o kaip gyvam įrankiui, padedančiam suprasti savo vietą po saule. Pažindami savo krašto asmenybes, mokiniai ir mokytojai kartu kuria dvasinį ryšį su tėvų ir protėvių žeme, kalba bei papročiais, o tai yra stipriausias vaistas nuo nutautėjimo ir vertybinio pasimetimo.

– Kokią vietą projekte užima lietuvių kalba, tarmė ir kultūrinė atmintis?

– Lietuvių kalba ir jos vietinė tarmė yra pati projekto šerdis, jo egzistavimo prasmė. Pasienio erdvėje kalba visada buvo pagrindinis skiriamasis ženklas, saugantis mus nuo asimiliacijos ir visiško ištirpimo svetimoje kultūrinėje terpėje. Mes skiriame ypatingą dėmesį prieraišumui prie protėvių kalbos, nes tai nėra tik komunikacijos priemonė – tai dvasinis kodas. Tarmė čia traktuojama kaip dvasinė tėvynė, kurioje saugoma archajiškoji pasaulėjauta ir unikalus ryšys su aplinka.

Publikuodami tekstus apie lietuvių literatūros klasiko Albino Žukausko atminimą, analizuodami Lenkijos lietuvių spaudos raidą ar gilindamiesi į religinį gyvenimą gimtąja kalba, mes pabrėžiame, kad kultūrinė atmintis yra neatsiejama nuo žodžio. Be savo kalbos ir tarmės mes prarastume raktą į savo pačių archyvus, nesuprastume protėvių dainų ir maldų prasmės. Todėl kalbos ir paveldo puoselėjimas mūsų projekte yra tiesioginis ir svarbiausias tautinės savimonės stiprinimo įrankis, užtikrinantis dvasinį tęstinumą ateities kartoms.

– Ko pats, kaip projekto autorius, tikitės iš šio publikacijų ciklo?

– Mano viltis yra paprasta, bet kartu labai ambicinga – aš tikiuosi, kad šis projektas taps akstinu tikrai bendruomenės apšvietai. Norėčiau, kad šios publikacijos neliktų tik popieriuje ar kompiuterių ekranuose, bet organiškai persikeltų į žmonių pokalbius, šeimų susibūrimus, vakarienes ir mokyklų pamokas. Tikiuosi, kad jos išjudins žmones domėtis savo giminės medžiu, savo kaimo istorija, nykstančiomis vertybėmis.

Galutinis šio ciklo pėdsakas turėtų būti labiau susitelkusi, savo tikrąją vertę žinanti ir ateičiai atvira visuomenė. Visuomenė, kuri nebijo sienų – nei tų, kurias brėžia politikai, nei tų, kurios atsiranda dėl nelegalios migracijos krizių, – nes jos dvasinės šaknys yra stipresnės už bet kokius laikinus barjerus. Tikiuosi, kad projektas padės mums vėl pasijusti oria bendruomene, kuri su meile saugo savo praeitį tam, kad užtikrintų šviesią ir lietuvišką ateitį savo vaikams.