Šimtmetį nugyvenusi Julė: dirbau ir visus mylėjau

Dukra Onutė Jančiulienė dzūkiškai pasidžiaugia 100 metų sulaukusios mamos sveikata, sakydama, kad ji „ir protinga, ir cekava (smalsi – red.)“.

Pirmoji ir vienintelė giminės šimtametė

Julė Vaikšnorienė iš Seirijų seniūnijos Avižienių kaimo pati stengiasi įtikinti save, kad jai jau 100 metų, ir nė pati nežino, už ką Dievulis ją tokia stipria sveikata apdovanojęs. Tačiau sako, kad priešų niekada neturėjo, su visais gražiuoju sutarė, daug dirbo ir niekam blogo nelinkėjo. Gydytojai poniai Julei sakė, kai ši pirmą kartą dėl sveikatos kreipėsi į medikus sulaukusi 90-ies, kad jos imunitetas – labai stiprus.

„Jokių ligų, jokių operacijų neturėjau“, – patikina ji.

O ir giminėje, kad kas nors būtų sulaukęs 100 metų, ji nežino.

„Ir dėdžių, ir tetų buvo daug, bet kad taip ilgai gyventų – nepamenu“, – sako senolė.

„Aš – vyriausia, jauniausia sesė jau mirusi, prieš keturis mėnesius išėjo. Mūsų šeimoje augome dešimt vaikų, auginome vieni kitus. Man, kaip vyriausiai, teko daugiausia rūpintis. Dar penki esame likę gyvi“, – pasakoja šimtametė.

Ji buvo vyriausia šeimoje, todėl ir darbų jai teko daugiausia – augino brolius ir seseris, nes tėvai turėjo dirbti, kad gausi šeima nestokotų nei maisto, nei drabužių.

Gyvenimas buvo visoks

Lengvas gyvenimas jos nelepino. Augusi kaime, nuo mažens buvo pripratusi prie ūkio darbų.

„Kaime gimiau, kaime augau, į marčias į kitą kaimą išėjau“, – trumpai apibūdina savo gyvenimo kelią.

Ponia Julė su vyru susilaukė šešių vaikų. Šiandien jubiliatė džiaugiasi gausia šeima – užaugino dukras Angelę, Onutę ir Vidutę, sūnų Antaną, rūpinosi septyniais anūkais, sulaukė dešimties proanūkių ir vienos proproanūkės.

Senole rūpinasi dukros.

„Tai pas vieną, tai pas kitą dukrą pagyvenu. Žiemą pas vieną peržiemoju, paskui grįžtu į kaimą“, – sako ji.

Julė labai mylėjo vaikus.

„Savo vaikus mylėjau, anūkus – dar labiau. Oi, pilni namai visada būdavo vaikų. Vasaromis parveždavo penkis anūkus, ir aš juos prižiūrėdavau“, – su šypsena prisimena.

Vyresnieji anūkai ją ir dabar vadina mama, tik mažieji proanūkiai jau išmokyti sakyti prosenele.

Julė daug dirbo – ir ji, ir vyras. Abu dirbo kolūkyje dar prieš šeimos tremtį į Sibirą.

„Kiek ten mūsų tų darbadienių buvo išdirbta, ir šiandien nežinome – dokumentai prapuolė“, – prisimena.

Ji prižiūrėdavo vaikus, o kai vyresnieji grįždavo iš mokyklos, mažesniuosius palikdavo jiems ir skubėdavo į laukus. Dirbo visur, kur reikėjo.

„Nors vyras vis sakydavo – ar aš nepavalgiusi, ar neapsirengusi, kad tiek daug dirbu. Liepdavo labiau vaikus prižiūrėti“, – prisimena.

Po darbų dar siūdavo, gražiai megzdavo.

„Ir verpiau, ir audžiau, ir mezgiau“, – vardija.

„Vyras buvo labai geras. Gaila, bet 55-erių likau našlė ir nuo to laiko gyvenau viena. Tada dar jauniausia dukra, penkiolikmetė, gyveno su manimi, bet netrukus išvažiavo. Vyriškus darbus mokėjau pati nudirbti. Žolę dalgiu nusipjaudavau, kad kiemas neapželtų. Padėdavo ir savi, ir svetimi“, – pasakoja.

Ponia Julė džiaugiasi, kad už gražiai tvarkomą sodybą sulaukdavo pagyrų ir iki šiol saugo padėkos raštus.

Gyvenimas ypač atgydavo, kai į namus grįždavo vaikai, o vėliau – ir anūkai.

Dabar mezginius padėjusi į šalį – sako, pirštų galai tirpsta. Tačiau surado kitą mėgstamą užsiėmimą.

Nors baigė tik keturis skyrius, šiandien iš rankų nepaleidžia parkerio.

Pagrindinis šimtametės užsiėmimas – kryžiažodžių sprendimas.

„Ir parkerių, ir kryžiažodžių knygelių nespėjame pirkti. Ji daug sužino ir išmoksta juos spręsdama“, – pasakoja dukra.

Iš 100 metų – aštuoneri praleisti Sibire

Gyvenime netrūko ir skaudžių išgyvenimų. Ypač sunkūs buvo tremties metai Sibire, kur ji neteko vos dvejų metų dukrelės.

„Tuo metu labai sirgo vaikai, daug jų mirė“, – sako.

„Palaikus 1991 metais parsivežėme iš Sibiro. Tuomet buvo organizuojamos ekspedicijos palaikams pargabenti į Lietuvą“, – pasakoja.

Dar vienas vaikas – sūnus – mirė jau Lietuvoje.

Sibire Julė praleido aštuonerius metus.

„Nubuožino. O, Jėzau, kokie sunkūs pirmi metai ten buvo. Mane nėščią išvežė“, – prisimena.

Tremtiniai daugiausia dirbo miškuose – nei laukų, nei javų ten nematė.

Grįžo namo beveik be nieko.

Iš buvusio ūkio nieko nebeliko. Šeima turėjusi tris karves, šešiolika kiaulių – visas turtas buvo surašytas ir atimtas prieš išvežimą.

„Su maišais mus parvežė ir paliko kieme. Truputį pinigų parsivežėme, net savo trobą turėjome išsipirkti“, – prisimena.

Namas – senoviškas, didelis, pastatytas 1912 metais.

„Parvažiavome ir vėl lipdėme gyvenimą iš naujo. Buvo baisu – net langai užkalti. Ir dabar tame pačiame name gyvename, tik jau plastikiniai langai, dušas“, – pasakoja.

Vasaromis pasiramsčiuodama lazdele dar apeina namus, apžiūri gėles, kurias visada labai mėgo.

Šimtametės mitybos ir ilgaamžiškumo paslaptys

Poniai Julei atrodo, kad nieko ypatingo gyvenime nedarė – tiesiog gyveno.

Paklausta apie mitybos paslaptis, ji išlieka praktiška:

„Ką gi kitaip valgysi – kaip ir visi kaime: pieną, sūrį, sviestą, lašinius. Visko savo turėjome, pirkti nereikėjo. Tokia mada buvo – kiek užsiaugini, tiek ir turi. Buvau valgi, kūda (liesa – red.) būti nenorėjau, rinkdavausi riebesnę mėsą. Ir daug dirbau.“

O paklausta apie ilgaamžiškumo paslaptį, ilgai negalvoja:

„Daug dirbti ir visus mylėti.“

Šimtametė savo triženklį jubiliejų atšventė šeimos rate. Sako, labai jaudinosi ir pati nežino, kodėl.

Ypač nudžiugino trys artimųjų sveikinimai, perduoti per televiziją.