Mados dizainerė Jolanta Rimkutė gaivina didžiųjų lietuviškų skarų madą

Anykščiuose gyvenanti ir kurianti, profesionalaus meno Janydžių galeriją atidariusi mados, kostiumų dizainerė Jolanta Rimkutė, drauge su Ieva Bieliūnaite-Jankauskiene ir Zita Baniulaityte atkūrė didžiąsias lietuviškas skaras. Taip gimė naujas prekinis ženklas UAB „Marė audė“, jau turintis skaras iš visų Lietuvos regionų ir skatinantis senovines skaras pritaikyti šiuolaikinėje madoje. Apie naująjį projektą ir meilę lietuviškoms tradicijoms – pokalbis su J. Rimkute.

Senovinių lietuviškų skarų kolekcija jau buvo pristatyta Palangoje. „Kaip žinia, esu atstovaujanti mados dizaino kryptį, o mano draugystė su audėjom prasidėjo, kai mes sugalvojome originalius audėjų audinius panaudoti kolekcijoje. Tuomet susipažinau su Zita Baniulaityte, o kadangi pati esu iš Klaipėdos, iš pajūrio, man iš karto surezonavo nuvažiuoti pažiūrėti, kas ten vyksta. Pamačiau audėjas, kurios audžia, kurioms tai – hobis, bet ne pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Mes nusipirkome kelis audinius ir taip su Zita susidraugavome“, – apie pažintį su audėjomis, su etnokultūros specialiste, audėja, kraštotyrininke Z. Baniulaityte pasakojo mados dizainerė J. Rimkutė, kuri taip pat yra žymi teatro kostiumų kūrėja.
I. Bieliūnaitė-Jankauskienė (ji taip pat vadovauja didžiausiai Lietuvos kosmetikos gamintojai „BIOK laboratorija“) yra ir pagrindinė projekto iniciatorė bei „Marė audė“ direktorė, tačiau, kad šis projektas būtų įgyvendintas, nemaža dalimi prisidėjo ir mados dizainerė J. Rimkutė.

„Susidraugavau su Ieva Bieliūnaite-Jankauskiene, jos, kaip emigrantės, patirtys ir vertybės dar kitokios (ji mokėsi ne Lietuvoje, bet apsisprendė grįžti ir dirbti čia).
Jai pasiūliau apvažiuoti audėjas, išsiklausinėti, kurios galėtų ar norėtų austi. Man labai norėjosi, kad žmogus būtų „šviežias“ ir ji sutiko prisijungti. Taip pat labai reikalinga turėti žmogų iš mokslo pusės.

Aplankėme tautodailininkę Ingą Nėnienę, kuri parašiusi doktorantūrą apie skaras, pati audė. Nuo to prasidėjo darbai“, – sakė J. Rimkutė. „Zita labai aktyvi Palangoje, „etnožmogus“ plačiąja prasme ir tai puikus pavyzdys, kaip nuo vieno žmogaus užsikrečia kiti. Zita labai intensyviai bendradarbiauja su latviais, o latviai daug anksčiau pradėję šiuolaikinių dizainerių ir tradicinių amatininkų draugystę. Zitos ir Palangos savivaldybės dėka vyko keli seminarai, kuriuos vadinu eksperimentiniais.

O eksperimentiniai jie todėl, kad anksčiau tokių niekas nedarė. Susigalvoji struktūrą, bet iki galo nežinai, kaip tai veiks“, – kalbėjo mados ir kostiumo dizainerė, stilistė J. Rimkutė, kuri su kita žinoma šalies dizainere Ieva Ševialiovaite yra išvysčiusi išskirtinio dizaino ir baltiška simbolika paženklintą rūbų kolekciją „Baltai“ iki prekinio ženklo „LT-identity“. Dizainerė su kolekcijomis yra dalyvavusi daugelyje tarptautinių konkursų, kuriuose laimėjo pagrindinius prizus.

Dizainerė pasakojo, kad taip, žingsnis po žingsnio, visos nukeliavo iki skarų kolekcijos. „Kai buvo išaustos skaros, dalyvavome viename renginyje, paskui vyko ši „Skarų tradicijos ir improvizacijos“ kūrybinė laboratorija Palangoje. Susirinko apie penkiasdešimt žmonių – nuo pranešėjų iki muziejininkių. Vyko labai platus, išsamus, taip pat kiek eksperimentinis renginys. Mūsų tikslas buvo „sumiksuoti“ autentiškas šiuolaikinių audėjų skaras su šiuolaikiniu pasauliu. Ar tai dera? Mes esame jau nebe moderniame pasaulyje, net ne postmoderniame, o dar kitame. O skaras galima naudoti įvairiausiai – galima pradėti tautinį kostiumą nuo skaros – apsirengti baltus marškinius, kelnes ir derančią skarą.

Šalia to labai norėjau išnaudoti progą ir skaras nufotografuoti ant „realių“ žmonių. Po penkių intensyvių dienų išsivežėme skaras – nes mums leido – ir fotografavome. Norėjau, kad jas demonstruotų trys kartos“, – apie tai, kad senovinės lietuviškos austinės skaros puošia bet kokio amžiaus moterį, teigė garsi kostiumų dizainerė J. Rimkutė. ,Man labai svarbu, kad tai, ką tu darai, kažkas palaiko. Tuomet supranti, kad vertėjo“, – apie naująjį projektą kalbėjo dizainerė.
Dizainerė pasakojo, jog skaros buvo naudojamos visoje Lietuvoje – jas audė tiek audėjos, tiek fabrikuose – pastarosios moterų buvo labiau vertinamos, nes fabrikinis daiktas – „geresnis“. „Skaros buvo dėvimos XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje, visuose regionuose. Tautodailininkė I. Nėnienė pasakojo, kad dėl fabrikinių gaminių žmonės skarų autentiškumą sumaišo. Gyvenime skaros buvo labai naudojamos, todėl jų pavyzdžių likę nedaug. Ne taip, kaip pavyzdžiui, kapos – jos buvo šventinės, nedaug naudojamos, saugomos, dėl to išlikusios. Taip pat ir šventinės baltos skarelės.

O skara turėjo funkciją. Ji net buvo audžiama ruoželiniu būdu, panašiai kaip džinsas. Audinys, atrodo, tik vilna, bet jis apsaugo nuo lietaus ir nuo sniego. Turėdavai apsiaustą nuo visko, skara buvo labai funkcionali. Susidėvėjus ji tikdavo atsisėsti, o galiausiai – šuniukui patiesti“, – apie tai, kad skaros būdavo sunaudojamos „iki galo“, „Anykštos“ skaitytojams pasakojo J. Rimkutė.

Dizainerė džiaugėsi, kad Lietuvoje yra žmonių, vertinančių rankų darbą ir tikisi, kad audėjų austos skaros atgims ir vėl ras vietą lietuvaičių spintose.