Kriauklėse – rudas vanduo: valdantieji pinigų problemai spręsti neduoda

Kėdainių rajono Pelėdnagių gyventojai jau daugelį metų kasdien susiduria su problema, kuri XXI amžiaus Europoje turėtų būti seniai pamiršta – iš čiaupų bėgančiu rudu, nekokybišku vandeniu. Tai ne laikinas nepatogumas, o įsisenėjusi bėda, verčianti žmones pirkti geriamąjį vandenį parduotuvėse, nors jie sąžiningai moka mokesčius už centralizuotai tiekiamą paslaugą. Kėdainių rajono savivaldybės tarybos posėdyje opozicinė frakcija „Kėdainiai visų“ pasiūlė konkretų ir, atrodytų, visiems priimtiną sprendimą. Tačiau diskusija netruko išvirsti į politinį spektaklį, atskleidusį valdančiųjų polinkį dalinti pažadus žodžiu ir panišką jų baimę prisiimti įsipareigojimus raštu. Jau eilinį kartą tapo akivaizdu, kad tiek valdantieji, tiek opozicija, deklaruojantys, kad dirba kėdainiečių naudai, realiai plėšosi marškinius dėl to, kam gi atiteks laurai dėl priimtų sprendimo projektų. Šis sprendimo projektas paliestų visus Pelėdnagių gyventojus, o tai yra maždaug tūkstantis rinkėjų. Tūkstantis balsų, dėl kurių nusėdimo „netinkamoje“ pusėje valdantieji, matyt, ir baiminasi, todėl ir nesutinka pasirašyti pritariantys oponentų pateiktam siūlymui.

Problema aiški, sprendimas – ant stalo

Posėdžio pradžioje frakcijos „Kėdainiai visų“ narė Indrė Fiodorova pristatė sprendimo projektą, kurio esmė paprasta ir aiški: įtraukti naujos vandentiekio trasos nuo Paobelio kaimo iki Pelėdnagių gyvenvietės įrengimą į Kėdainių rajono 2025–2027 metų strateginį veiklos planą ir numatyti tam lėšas 2026 metų biudžete.

„Metų metus Pelėdnagių gyvenvietėje gyventojams tiekiamos nekokybiškas, rudas vanduo, – be užuolankų situaciją apibūdino I. Fiodorova. – Esamo vandentiekio trasa yra sena, nusidėvėjusi, vamzdžiai surūdiję. Tiekiamo vandens kokybė dažnai neatitinka geriamo vandens kokybės normų. Gyventojai turi pirkti geriamą vandenį parduotuvėse, nors už paslaugą moka Kėdainių vandenims.“

Projekto tikslas – užtikrinti gyventojams švarų, kokybišką vandenį, pagerinti jų gyvenimo kokybę ir apsaugoti sveikatą. Planuojama preliminari projekto vertė – apie 300 tūkst. eurų. Svarbu pabrėžti, kad ši iniciatyva nėra kaži kokia naujiena. Dar 2022 metais pati savivaldybės valdoma įmonė UAB „Kėdainių vandenys“ parengė techninį šios vandentiekio trasos projektą. Taigi akivaizdu, kad siūlymas nebuvo opozicijos „iš piršto laužtas“ sumanymas, o reali, specialistų patvirtinta būtinybė.

Direktorius: pinigų nėra ir, greičiausiai, nebus

Kad situacija išties kritinė, patvirtino ir į posėdį pakviestas UAB „Kėdainių vandenys“ direktorius Rimgaudas Praninskas. Jo komentaras buvo ne tik problemos patvirtinimas, bet ir atviras pripažinimas, kad be savivaldybės pagalbos įmonė yra bejėgė.

Trečdalis milijono – tokia pinigų suma, o gal ir didesnė, kurios reikėtų vandentiekio atnaujinimo darbams, yra neįkandama savivaldybės įmonei, juo labiau, kad ir skolintis iš banko įmonė niekaip nebegali.

„Šita Pelėdnagių bėda mums yra žinoma rūpestėlis, jau senai, labai senai. Ir mes nesėdėjom sudėję rankų, mes jau reagavom, dirbom“, – pasakojimą pradėjo direktorius patvirtindamas, kad techninis projektas parengtas dar 2022 metais ir buvo suderintas su visomis institucijomis.

Tačiau viltys gauti europinę paramą žlugo. Pagal finansavimo gaires, lėšos galėjo būti skiriamos tik plėtrai, t. y. naujų vartotojų prijungimui, o Pelėdnagių atveju tai tebūtų esamos infrastruktūros pagerinimas.

Taigi, pinigų iš Europos gauti nepavyks, bet problema nuo to tai neišnyksta, o štai jos išsprendimas stringa neribotam laikui, mat pati įmonė neturi tokių finansų, kad galėtų įgyvendinti šį projektą.

„Išduodu ne paslaptį, o teisybę: mes jau tokių projektų nebegalim šiuo metu finansuoti“, – neslėpė R. Praninskas.

Direktorius paaiškino, kad įmonės lėšos šiuo metu nukreiptos į įstatymais privalomas fizinės saugos priemones: tveriamos tvoros, diegiama gyva apsauga, vaizdo kameros, atnaujinama kibernetinė sauga. Šios investicijos, pasak jo, siekia ne šimtus tūkstančių, o milijonus eurų.

„Mūsų išlaidos yra šiuo metu labai didelės, o galimybės skirti lėšas kitur yra labai susiaurėjusios. Dėl to mes paprašėm įtraukti į strateginės veiklos planą šitą objektą ir skirti pinigų iš savivaldybės biudžeto, – tiesiai į tarybos narius kreipėsi R. Praninskas, pridurdamas, kad įmonės galimybės skolintis taip pat išsemtos. – Ar yra galimybės pasiskolinti iš banko ilgalaikę paskolą? Ne, mes tokių galimybių praktiškai nebeturim“.

Akivaizdu, kad vienintelis kelias išspręsti Pelėdnagių vandentiekio problemą – politinė savivaldybės valia ir biudžeto lėšos. Atrodė, kad po tokio išsamaus ir argumentuoto paaiškinimo tarybos nariams beliks tik vieningai paspausti „už“.

Valdančiųjų choras: „Mes žinome, galvojame, tikrai darysime… bet ne dabar“

Tačiau tada prasidėjo politinis manevravimas. Pirmasis žodį tarė Kėdainių rajono meras Valentinas Tamulis. Užuot tiesiog pritaręs sprendimui, jis pasirinko „taip, bet…“ taktiką.

„Problema mums yra žinoma ir valdančiojoje koalicijoje esame šnekėję apie tą problemą“, – patikino meras. Jis pareiškė, kad „Kėdainių vandenims“ netgi išsiųstas oficialus atsakymas, jog klausimas bus svarstomas rengiant kitų metų biudžetą ir strateginį planą.

„Šitą priemonę stengsimės įsitraukti“, – miglotai pažadėjo V. Tamulis.

Šis mero pasisakymas nustatė toną visai tolimesnei valdančiųjų retorikai. Po jo kalbėjęs liberalas Virmantas Pikelis argumentavo, kad balsuoti „už“ opozicijos siūlymą reikštų procedūrų pažeidimą ir blogo precedento sukūrimą.

„Jeigu mes dirbame dėl rezultato, o ne tiesiog dėl proceso, tai rezultatą visi išgirdom, kad tai bus traukiama į strateginį planą, – kalbėjo V. Pikelis. – Dabar nusprendę balsuoti už tą paruoštą sprendimo projektą, kolegos, mes sukurtume tokį truputį keistą precedentą. Aš nemanau, kad čia geras būtų precedentas sukurtas ir ar gerai būtų nesilaikymas tos mūsų nustatytos strateginio planavimo tvarkos.“

Argumentas apie „tvarką“ ir „precedentus“ tapo pagrindiniu valdančiųjų skydu. Jam antrino ir buvęs meras Saulius Grinkevičius, patvirtinęs, kad problema jam puikiai žinoma „savo kailiu.“

„Ką pasakė ir meras, ir Virmantas, tai aš pritariu 100 proc. Kad į strateginį planą bus įtraukta, tai turbūt visi išgirdot ir meras patikino ir mes čia visi galim ir patvirtint“, – sakė jis, leisdamas suprasti, kad opozicijos sprendimo projektas apskritai nereikalingas.

Tuo metu „valstietė“ Erlenda Turskienė suabejojo projekto kaina – jos teigimu 300 tūkst. eurų suma, paskaičiuota dar 2022 metais, jau nebeaktuali, todėl balsuoti už sprendimo projektą su tokia suma būtų neatsakinga.

Pažadų neužteks, reikia įsipareigojimo

Opozicijos atstovai valdančiųjų argumentų nepriėmė. Jie atkreipė dėmesį į esminį dalyką: jei visi sutinka, kad problemą spręsti reikia, kodėl gi dabar, šią akimirką, nepriėmus įpareigojančio sprendimo?

„Jeigu jūs galvojat tai, ką sakote, tai šitas sprendimo projektas tam neprieštarauja ir mes galim dabar nubalsuot už jį, – pastebėjo I. Fiodorova. – Prieštaravimų jokių nematau tarp jūsų galvojimo ir mūsų sprendimo projekto“.

Aštriausiai dėl žodinių pažadų nepatikimumo pasisakė demokratas Paulius Aukštikalnis. Jis priminė skaudžią patirtį su protokoliniais susitarimais, kurie galiausiai lieka neįgyvendinti. „Su tais protokoliniais sprendimais, tai žinot, kaip būna. Pyst ir RKL nebėra 15 tūkst. eurų, kurie buvo pažadėti su protokoliniu pritarimu, – rėžė jis, pabrėždamas, kad tik formalus tarybos sprendimas gali būti laikomas realiu įsipareigojimu. – Jūs diskutuojat, kad senai šitą problemą žinot, bet vis niekas nevykdoma. Dar išgirdau, kad, na, jeigu bus pinigų, tai tikrai šitą projektą vykdysim. Tai vėlgi paliekam viską ore.“

Jam pritarė ir konservatorius Kęstas Šlama, kuris suabejojo, ar vien įtraukimas į strateginį planą ką nors garantuoja.

„Aš pateiksiu pavyzdį, kai strateginio veiklos planą buvo įtraukti ligoninės rūsiai, paskui jie tyliai dingo. Todėl vien įtraukimas į strateginį planą, nu, žinokit, negarantuoja nieko“, – perspėjo K. Šlama. Jam antrino Lina Šlamienė, kuri pridūrė, kad žodiniai pažadai sukelia gyventojų lūkesčius, kuriuos vėliau, neradus pinigų, būtų „nedora“ nuvilti.

Dangiras Kačinskas iš frakcijos „Kėdainiai visų“ taikliai demaskavo valdančiųjų dviveidiškumą.

„Jeigu senai problemos žinomos, tai kodėl niekas nėra pradėti daryt? Ir tada, kai neva „ne tie“ politikai – opozicija – iškelia tą klausimą, tada iš daugumos girdim: „mes jau apie tai kalbėjom, mes darysim“.

Vietoj argumentų – kaltinimai nepagarba

Diskusijai aštrėjant ir valdančiųjų argumentams apie „procedūras“ subliūkštant, buvo pereita prie asmeniškumų. Ypač tuo, kaip jau darosi įprasta, pasižymėjo ilgametis politikas S. Grinkevičius, kuriam užkliuvo jaunos opozicijos politikės atkaklumas. Jaunas amžius staiga tapo nenuginčijamu argumentu, turėjusiu kažkaip įtikinti, kad I. Fiodorovos idėjos yra menkesnės nei V. Tamulio pirštu ant vandens rašyti pažadai.

„Viešai ir garsiai meras, tiesiogiai išrinktas kėdainiečių, pasako, kad tikrai tas projektas bus įtrauktas, bet atsiranda jaunas žmogus, kuris įsivaizduoja, kad jisai viską geriau žino,  jisai sąžiningesnis, doresnis, jisai vienintelis labai rūpinasi Kėdainių gyventojais, – piktinosi S. Grinkevičius, taip bandydamas paversti dalykinę diskusiją kartų ir patirties konfliktu. – Tos nepagarbos iš dabartinės opozicijos tokio lygio dar aš esu nepajutęs. Mane tas žeidžia. Tikrai aš galvoju, kad tai yra neetiška, negražu, nekultūringa.“

Šis politiko emocingas pasisakymas, deja, tik parodė, kad nelikus argumentų, lieka tik puolimas ad hominem. Tačiau tai taip ir neatsakė į esminį klausimą: jei meras ir valdančioji dauguma „tikrai tikrai“ ketina skirti pinigų ir spręsti problemą, kodėl taip bijoma tai įtvirtinti oficialiu tarybos sprendimu?

Sprendimo projektui nebuvo pritarta. Didžioji dalis valdančiųjų balsavo „prieš“, keli susilaikė. Taigi, Pelėdnagių gyventojai gavo dar vieną pažadą, bet negavo jokios garantijos.

Panašu, kad valdantieji nenori, kad opozicija pasirodytų kaip problemų sprendėja. Atmetus jų siūlymą ir vėliau, pavyzdžiui, po pusmečio, įtraukus tą patį projektą į strateginį planą jau kaip „savo“ iniciatyvą, pergalės laurai atiteks valdančiajai daugumai. Pelėdnagių gyventojų problema šiuo atveju tampa tik įrankiu politiniame žaidime „kas gudresnis“.

Tai politinio ego klausimas, kai svarbiau ne rezultatas, o tai, kieno iniciatyva jis pasiektas. Vietoj to, kad dirbtų išvien vardan bendro tikslo, politikai matuojasi, kieno įtaka didesnė.

Nepaisant tikrųjų motyvų, rezultatas vienas – Pelėdnagių gyventojų viltis gauti švarų vandenį vėl nustumta į miglotą ateitį.

Meras ir jo komanda prisiekinėjo, kad problema jiems rūpi ir bus išspręsta. Tačiau kai atėjo laikas padėti parašą po savo žodžiais, ranka… sudrebėjo.