Nuosavos kiaulės šeimos ūkyje: ar realu auginti „tik sau“ ir ką būtina žinoti?

Kiaulių laikymas per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė iš esmės – nuo veislių iki higienos ir biosaugos reikalavimų. Ar šiandien šeimai, norinčiai turėti savo mėsos, įmanoma paršelį užsiauginti pačiai? Kauno rajono ūkininkas Audrius Banionis sako, kad vien gero noro nepakanka. Reikia aiškiai suprasti, kokių sąlygų reikės, kiek laiko užims kasdienė priežiūra ir kaip bus sprendžiamas skerdimas. Be to, tam tikrų taisyklių privalu laikytis ir pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) reikalavimus.

Nuo ko pradėti?

„Kiekvienas gyvūnas reikalauja priežiūros, noro juo rūpintis ir, žinoma, įgūdžių. Kiaulių auginimo kultūra yra pasikeitusi iš pagrindų. Tad vien noro auginti sau gali nepakakti.  Bet pasidomėjus, įgijus reikiamų įgūdžių, be abejo, įmanoma“, – į klausimą, ar įmanoma šeimai pačiai užsiauginti kiaulę, atsako ūkininkas A. Banionis.

Pirmasis žingsnis, ūkininko teigimu, – ne paršelio paieškos, o tinkamų laikymo sąlygų susikūrimas. „Įspūdis, kad kiaulė nereikli ir ją galima auginti bet kur, yra klaidingas. Laikai pasikeitė, pasikeitė technologijos ir tradicijos“, – pabrėžia jis ir prisimena, kad anksčiau kaimuose kiaules net ganydavo, o šiandien dažniausiai laikomos kultūrinės veislės, kurios auga greičiau, tačiau yra jautresnės mikroklimatui ir pašaro kokybei.

Kalbėdamas apie veisles, ūkininkas išskiria vokiečių didžiąją ir norvegų jorkšyrus. Šių veislių kiaulės yra stambesnės, labiau kaupia lašinius ir yra atsparesnės parazitinėms ligoms.

„Vienam gyvuliui gali būti ir liūdna, ir sunku, todėl galima kooperuotis su kitomis jaunomis šeimomis ir pirkti bent dvi ar tris“, – sako A. Banionis ir priduria, kad jei planuojama mėsą ne tik šaldyti, bet ir gaminti produktus, 2–3 kiaulės metams yra sočiai.

Būtinos sąlygos

„Kiaulės turėtų būti laikomos tokioje patalpoje, kurioje temperatūra siektų bent 15–20 °C, oras turėtų būti sausas, svarbu vengti skersvėjų ir drėgmės“, – mikroklimato svarbą akcentuoja A. Banionis. Ne mažiau svarbus, pasak jo, ir pašaras – jis turi būti pilnavertis.

Kalbėdamas apie erdvę, ūkininkas ragina nebesivadovauti stereotipais.

„Neįsivaizduokime, kad kiaulė yra nešvarus gyvūnas. Priešingai – savo erdvėje ji pasirenka, kur bus jos tualetas, kur migis, kur lovys“, – aiškina jis.

Nedideliame ūkyje vienai ar dviem kiaulėms, A. Banionio teigimu, vienam gyvuliui pakanka kelių kvadratinių metrų sauso ploto. „Vienai kiaulei keletas kvadratų sauso ploto labai optimalu – apie 2–3 kv. m“, – sukonkretina jis.

Dėl lauko aikštelės ūkininkas sako paprastai: būtinybės nėra, tačiau jei sąlygos leidžia, vasarą gyvulį galima išleisti į lauką. Svarbu suprasti, kad šiuolaikinės veislės nepratusios prie lauko režimo, o jų oda jautri saulei.

„Visada pabrėžiu – su gyvūnu reikia elgtis taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi“, – įsitikinęs A. Banionis. Tačiau VMVT šiuo klausimu sako griežtą „ne“ – kiaulių negalima laikyti nei lauke, nei pusiau lauko sąlygomis.

Šėrimas: ką galima, ko negalima ir kodėl tai svarbu?

„Kiaulės skrandis yra analogiškas žmogaus skrandžiui – viską, ką valgo žmogus, gali valgyti ir kiaulė“, – tvirtina A. Banionis. Tačiau jis pabrėžia, kad svarbiausia – subalansuotas racionas. Pradžiai, kol trūksta patirties, ūkininkas neatmeta kombinuotųjų pašarų kaip saugesnio varianto: „Pirkti kombikormų nėra būtina, bet pradžiai, kol atsiras daugiau patirties, tai būtų vienas iš galimų variantų, kuris tikrai nenusižengs ekologijos principams.“

Vėliau, anot jo, galima įtraukti ir maisto likučius, tačiau čia būtina laikytis taisyklių.

VMVT aiškiai nurodo: kiaulių šerti maisto atliekomis negalima. Tarnyba taip pat akcentuoja, kad pašarai turi būti saugūs, o termiškai neapdoroti pašarai, atnešti tiesiog iš lauko, pavyzdžiui, žolė, gali kelti afrikinio kiaulių maro (AKM) riziką.

Termiškai apdoroti pašarus pataria ir A. Banionis – pasak jo, tai palengvina virškinimą.

Priežiūra ir išlaikymas

Kiaulių auginimas reiškia rutiną. Ūkininkas pasakoja, kad kiaules reikia šerti bent du kartus per dieną, o šiek tiek laiko atima jovalo arba plikinio ruošimas. Vis dėlto, pasak jo, tvarkingai prižiūrint, tai neužima daug laiko.

„Jei laikomos dvi kiaulės, garde nuolat palaikoma tvarka, tai kasdienė priežiūra neatima daug laiko – pašarų ruošimas 5–6 min., savaitgaliais mėšlo išvežimas – gal pareikalaus apie 15 min.“, – tikina A. Banionis.

Kalbėdamas apie kainą, ūkininkas siūlo neskaičiuoti savo darbo, o vertinti savikainą: „1 kg mėsos užsiauginti kainuos vidutiniškai iki 1,5 Eur.“ Galutinė suma priklausys nuo pašarų kainos, laikymo sąlygų, veislės ir papildomų paslaugų, pavyzdžiui, skerdimo ar veterinarijos.

Skerdimo klausimas

A. Banionis primena tradiciją, kai pavasarį pirkti paršeliai būdavo skerdžiami rudenį – „per pirmuosius šalčius“, tačiau šiandien tai daugiau įprotis nei taisyklė. Praktinis orientyras, pasak jo, yra gyvulio brandumas ir svoris: „Kiaulė turėtų būti paauginta – apie 150 kg. Jei nusiperkamas 7 sav. paršelis kovo mėnesį, tai lapkritį mėsa jau bus brandi ir tikrai galima skersti.“

Tačiau svarbiausia, anot ūkininko, iš anksto nuspręsti, kas ir kaip skers.

„Skerdimo procesas sudėtingas, viskas turi savo reikalavimų, todėl prieš pradedant kiaulę auginti, pirmiausia ir reikėtų atsakyti į klausimą – ar bus kas ją paskers ir paruoš mėsą vartojimui“, – sako A. Banionis. Jis priduria, kad skerdykloje paslauga gali kainuoti iki 100 Eur, tačiau ne visada paprasta rasti, kas ją apskritai suteiktų.

Dar vienas svarbus aspektas – mėsos sauga. Ūkininkas primena trichineliozės riziką ir būtinybę tikrinti mėsą. VMVT taip pat atkreipia į tai dėmesį ir teigia, kad net jei mėsa atrodo tvarkinga, dalis pavojingų ligų yra „nematomos plika akimi“, o laboratorinis tyrimas – vienintelis patikimas būdas įsitikinti saugumu.

Tarnyba rekomenduoja kreiptis į privatų veterinarijos gydytoją net ir tada, kai tyrimai formaliai neprivalomi, nes taip sumažinama rizika užkrėsti šeimą ir artimuosius.

VMVT: registracija, biosauga ir visiems galiojančios taisyklės

„Tik sau“ nereiškia „be reikalavimų“. VMVT nurodo, kad laikymo vieta ir gyvuliai turi būti registruoti ir suženklinti, o informacija pateikta teritoriniam padaliniui arba el. paštu.

Didžiausia praktinė dalis – biosaugos reikalavimai. VMVT nurodo, kad jie taikomi tiek verslinėms, tiek neverslinėms laikymo vietoms, o AKM prevencijoje biosauga yra kertinė: „lemiami ligos plitimo veiksniai yra žmogaus veikla ir biologinio saugumo spragos.“

Todėl smulkiam ūkiui keliami konkretūs reikalavimai: laikymo vieta turi būti aptverta ir su vartais, kad nepatektų pašaliniai asmenys, transportas ar laukiniai gyvūnai.

Aplinka turi būti tvarkoma taip, kad nesiveistų graužikai. Prie įėjimo į tvartą turi būti įrengti dezinfekciniai kilimėliai, numatomi lankytojų apribojimai ir taisyklės dėl aprangos bei avalynės keitimo. VMVT taip pat draudžia atvežti kiaules iš masinių susibūrimo vietų be karantinavimo, o vairuotojams, atvežantiems gyvulius, neleidžiama lankytis tvarte.

Nežinojimas nuo baudų neatleidžia

VMVT pabrėžia, kad biosaugos pažeidimai vertinami rimtai, o „nežinojimas“ nėra argumentas, kuriuo būtų galima išvengti atsakomybės. Tarnyba nurodo, kad už biosaugos pažeidimus baudžiama pagal ANK 343 straipsnį: gali būti skiriamas įspėjimas arba bauda fiziniams asmenims nuo 30 iki 300 Eur, o juridinių asmenų vadovams ar atsakingiems asmenims – nuo 50 iki 1450 Eur.

VMVT taip pat įvardija, už ką smulkūs augintojai dažniausiai baudžiami: kai nėra dezinfekcinio kilimėlio arba jis nepildomas dezinfekcinėmis medžiagomis, kai įeinant į kiaulių laikymo vietą nepersiaunama ir nepersirengiama, kai šeriama termiškai neapdorotais pašarais, kai laikymo vieta netvarkinga ir neaptverta. Tarnyba pabrėžia, kad tai reikšmingi pažeidimai, todėl „administracinė atsakomybė taikoma visais atvejais“.

Ar vis dėlto verta šeimai auginti kiaules?

Banionis siūlo į klausimą žiūrėti praktiškai. Jei šeima nori žinoti, ką valgo, bet nenori kasdienės priežiūros ir rizikų, jis siūlo alternatyvą – bendradarbiauti su mažais ūkeliais arba pavieniais vyresnio amžiaus ūkininkais, kuriems tai būtų malonus užsiėmimas ir papildomos pajamos.

„Tegu nuperka senoliams tą vieną ar kelias kiaules, palieka per vasarą auginti, o rudenį darniai pasidalina mėsą ir sumoka kaip už paslaugą“, – siūlo pašnekovas. Taip senoliai turi kuo rūpintis ir jaučiasi reikalingi, o šeima gauna aiškios kilmės produkciją be kasdienės priežiūros.

Todėl verta pagalvoti: ar tikrai norite auginti kiaules patys, o gal paprasčiau nusipirkti mėsą. Daugiau informacijos apie tai, kaip susikurti natūrinį ūkį, rasite „Facebook“ grupėje Natūrinis ūkis I Auginam sau.

Atmintinė, kas svarbiausia prieš auginant kiaulę „tik sau“

Pirmiausia – sąlygos, tik tada paršelis

Prieš perkant gyvulį būtina turėti tinkamą patalpą: sausą, be skersvėjų, su apie 15–20 °C temperatūra.

Vienai kiaulei reikia vietos

Optimalu skirti apie 2–3 kv. m sauso ploto vienam gyvuliui. Geriau auginti bent dvi kiaules.

Šerti reikia saugiai ir atsakingai

• racionas turi būti subalansuotas.

• maisto atliekomis kiaulių šerti negalima.

• pašarai turi būti saugūs, geriausia termiškai apdoroti.

Priežiūra – kasdienė rutina

Kiaules reikia šerti bent du kartus per dieną, palaikyti švarą garde ir reguliariai tvarkyti mėšlą.

Iš anksto suplanuokite skerdimą

Dar prieš perkant paršelį svarbu žinoti:

• kas skers,

• kur tai bus daroma,

• kas paruoš mėsą.

Mėsą būtina ištirti

• Po skerdimo privaloma atlikti tyrimą dėl trichineliozės, net jei mėsa atrodo sveika.

„Tik sau“ nereiškia be taisyklių. Privaloma:

• registruoti laikymo vietą ir gyvulius,

• laikytis biosaugos reikalavimų.

• už pažeidimus fiziniams asmenims baudos gali siekti 30–300 eurų.