Kelias be ribų, jungiantis žmones, istoriją ir ateitį

Gyvenimas, regis, dar niekada nekeitė situacijų taip greitai kaip šiandien. Keičiasi laikai, perbraižomos administracinės ribos, reformuojamos struktūros. Tačiau kol esame savo krašto šeimininkai, turime ir elgtis atitinkamai – matyti ne tik žemėlapių linijas, bet ir realius žmonių gyvenimus, jų kasdienius maršrutus, rūpesčius ir lūkesčius.

Dar geras gabalas iki šimtmečio, kai buvo suformuotas Ignalinos rajonas. Iki tol šios žemės vadinosi įvairiai ir ilgą laiką buvo Švenčionių krašto dalis. Čia žmonės gyveno tarsi viena bendruomenė – kūrė šeimas, augino vaikus, dirbo žemę, šventė sukaktis, meldėsi tuose pačiuose Dievo namuose, važiavo tais pačiais keliais, lenkėsi prie tų pačių kryžių. Administracinės ribos, atskyrusios Ignalinos ir Švenčionių rajonus, atsirado vėliau, tačiau ryšiai tarp žmonių niekada nedingo – šeimos neiširo, giminės neišsibarstė. Žmonės ir toliau gyvena, dirba, keliauja ir švenčia – be ribų.

Vienas iš tokių taškų – Kamšos kaimo apylinkės, kur susišaukia Lygymos, Reškutėnai, Rėkučiai, Pavajuonis, Pipiriškė, Papravalė, Garbūnai, Dindos ir kiti kaimai. Šią vietovę jungia ir išskirtinis gamtos turtas – Vajuonio ir Pravalo ežerai, seni miškai, Papravalės piliakalnis. Palei juos vingiuoja maždaug 3,5 kilometro kelias, kuris šiandien yra virtęs ne jungtimi, o kliūtimi.

Tai žvyrkelis, kuris vietomis atrodo tiesiog apleistas, o kai kur – praktiškai nepravažiuojamas. Rudenį, pavasarį ir žiemą jis įveikiamas tik automobiliu su dviem varančiaisiais tiltais. Ir tai – XXI a., turizmą propaguojančiame krašte, Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame oficialiai nurodyta, kad čia driekiasi ir dviračių trasa.

Nuo lapkričio 1-osios šiuo keliu nebevažiuoja net atliekų surinkimo automobilis – kelio būklė to paprasčiausiai neleidžia. Sunku patikėti, kad tokioje situacijoje šiuo ruožu galėtų skubiai atvykti greitoji medicinos pagalba ar ugniagesiai, jei, saugok Dieve, prireiktų, negana to, kasdien iš Rėkučių į Ignaliną važiuoja ir mokyklinis autobusėlis su vaikais.

Ypač pavojinga yra apie 600 metrų miško atkarpa nuo Kamšos iki Rėkučių – čia duobė ant duobės, o judėti beveik neįmanoma nei pėsčiomis, nei dviračiu, nei automobiliu. Per patį kaimą einantis siauras kelio ruožas vasarą skęsta dulkėse: dviratininkai priversti sprukti į žmonių kiemus, o dulkės užkloja gyvenamąją aplinką. Kitais metų laikais čia susiformuoja gilios provėžos, kuriose klimpsta net lengvieji automobiliai.

Maždaug kilometro atkarpa per Pipiriškės mišką pakenčiama tik tuomet, kai jos neužlieja ledas. Staigios įkalnės ir nuokalnės, siauras pravažiavimas – žiemą prasilenkti dviem automobiliams tampa rimtu išbandymu. Dar apie 200 metrų palei Pravalo ežero maudyklą – vėl duobės ir nuolatinis užliejimas, nes kitoje kelio pusėje esantis ežerėlis linkęs patvinti. Vasarą pravažiuojančių automobilių keliami dulkių debesys apgaubia pievoje žaidžiančius vaikus ir besimaudančius žmones – ežeras vos už kelių metrų nuo kelio.

O viską vainikuoja status, siauras ir vingiuotas kelias į Garbūnų kalną, su skardžiu vienoje pusėje. Žiemą jis virsta čiuožykla, o lietingomis vasaromis išplauti grioviai tampa spąstais automobiliams.

Svarbiausia tai, jog šis kelias nėra sezoninis miško takas. Juo ištisus metus važiuojama į darbus, į mokyklas, juo keliauja laiškininkai, žiemą ir vasarą – žvejai, turistai, dviratininkai. Pravalo ežero maudykla yra viena pagrindinių poilsio vietų abiejų rajonų gyventojams, ypač šeimoms su vaikais, neturinčioms nuosavų sodybų prie ežerų, nes maudyklos krantas tiesiog puikus. Dviratininkai čia sustoja pailsėti, užkąsti, nusimaudyti, pabendrauti su vietos žmonėmis ir keliauja toliau.

Palei šį kelią driekiasi ir nuostabūs seni miškai – eglės, pušys, beržai – būtent tie medžiai, kurie idealiai tinka miško terapijai, o visos apylinkės – žygiams, edukacijoms ir ramiam poilsiui. Gamta čia jau padarė viską – tereikia sudaryti sąlygas naudotis tuo, kas sukurta, nieko nesugadinant ir nesunaikinant.

Ši problema pasiekė ribą, kai jos nebeįmanoma ignoruoti. Iniciatyvos ėmėsi gyventojai – tiek kasdien šiuo keliu važiuojantys, tiek tie, kurie juo naudojasi rečiau, bet supranta jo svarbą visam regionui. Buvo parengtas oficialus raštas Ignalinos ir Švenčionių rajonų savivaldybių vadovams, surinkti 159 gyventojų parašai. Su Ignalinos rajono meru Laimučiu Ragaišiu ir vicemeru Vaidotu Židanavičiumi šis klausimas jau aptartas tiesiogiai, išsakytas bendruomenės rūpestis ir lūkestis. Pažadėta ieškoti sprendimų.

Paradoksas akivaizdus: tiek nuo Rėkučių į visas puses, tiek nuo Garbūnų Ignalinos link keliai jau asfaltuoti. Likęs tik šis 3,5 kilometro ruožas – tarsi nutrūkusi grandis, neleidžianti susiformuoti vientisam susisiekimui. O juk Ignalina nuo Rėkučių nutolusi vos 8 kilometrus, Švenčionys – apie 17. Dalis Rėkučių gyventojų kasdien vyksta į Ignaliną – į darbą, mokyklas, baseiną, gydymo įstaigas, parduotuves. Tuo tarpu Ignalinos rajono pusėje gyvenantiems žmonėms šis kelias yra tiesesnis ir gerokai trumpesnis maršrutas vykstant į Vilnių, Švenčionis ar Švenčionėlius.

Šis, atrodytų, nedidelis 3,5 kilometro ruožas nėra kaimo žvyrkeliukas, vedantis į niekur. Tai – strategiškai svarbus objektas. Užklojus jį rajoninės, o ne magistralinės reikšmės asfaltu ar kita ilgalaike, saugia danga, naudą pajustų abiejų rajonų gyventojai, turizmo ir rekreacijos paslaugų teikėjai, o pats regionas taptų patrauklesnis ir gyventi, ir atvykti.

Kai namuose laukiame svečių, pirmiausia susitvarkome – pasirūpiname aplinka, patogumais, galimybėmis. Mes nelaukiame, kol svečiai susirinks, ir tik tada svarstome, ar verta dėl jų kažką daryti. Regionų vystymas veikia lygiai taip pat: pirmiausia reikia sudaryti sąlygas, o tada atsiranda ir žmonės, ir judėjimas, ir gyvybė.

Šis Garbūnų–Rėkučių kelias yra galimybė kurti ryšius, rūpintis saugumu, parodyti pagarbą žmonėms ir atsakomybę už kraštą, kurį vadiname savu. Kartais tam, kad pagerėtų kelių šimtų žmonių gyvenimo kokybė, kad kraštas taptų patrauklesnis ir atsiskleistų jo grožis, reikia labai nedaug – vos 3,5 kilometro kokybiško kelio, automobilių aikštelės prie maudyklos, kelių apšvietimo žibintų Pavajuonio kaime ir prie Pravalo maudyklos aikštelės bei tvarkingos, aptvertos erdvės minėtų kaimų atliekų surinkimo konteineriams.

Tai sprendimai, kuriuos galima rasti, jei matomi ne tik skaičiai, bet ir žmonės.

Autorės ir Vytauto Gylio nuotr.