Medžiai-piktžolės, kurių geriau neturėti sklype

Kodėl tokie medžiai prilygsta piktžolėms? Girdėjote tokį posakį – „Įleisk ožį į daržą“? Jei taip nutiks, medžiai-piktžolės labai paplis po visą teritoriją, išstums naudingus sodo medžius, sugadins dirvožemio struktūrą ir rūgštingumą, ilgos šaknys trukdys kitiems augalams, žiedadulkės ir pūkas gyventojams kels alergines reakcijas.

Jei jūsų sklypas dar neužsodintas ir dar tik planuojate sukurti svajonių sodą, iš anksto pasidomėkite, kurie medžiai sukurs ne grožį, o problemą. Kol šie medžiai jauni ir maži, savininką džiugins natūrali sodo išvaizda ir malonus kraštovaizdis. Tačiau, kai jie išaugs ir pasieks tikrąjį rūšies dydį, tikėtina, kad teks persigalvoti ir gailėtis dėl savo pasirinkimo.

Vieni iš nerekomenduojamų medžių yra: beržas karpotasis, tuopa baltoji, robinija (akacija) baltažiedė, gluosnis svyruoklinis, žagrenis rūgštusis, klevas uosialapis (amerikinis). Pakalbėkime išsamiau apie jų daroma žalą. Beje, kai kurie iš jų yra invaziniai.

Beržas karpotasis

Jo net nereikia sodinti savo sodyboje – jeigu sklypas stovi šalia miško, anksčiau ar vėliau beržas išaugs pas jus savaime. Klausimas tame, ar palikti beržą puošti nuosavą landšaftą, ar kuo greičiau jo atsikratyti.

Svarbu suprasti: karpotasis beržas tikrai pridarys rūpesčių sklypo savininkui. Jis ne tik aktyviai teršia sklypo teritoriją nuolat skraidančiomis sėklomis ir byrančiais “auskariukais”-žirginiais, nulūžusiomis šakelėmis, o rudenį palieka daug lapelių – jo sėklos greitai išsibarsto po visą plotą, sudygsta pačiose netikėčiausiose vietose, net ant stogo. Teks kartas nuo karto atsikratyti jaunų berželių lysvėse ir gėlynuose.

Be to, beržui reikia daug drėgmės. Ir jeigu pelkėtoje vietovėje šis medis atneša naudą, sugerdamas vandens perteklių, tai lengvi smėlio dirvožemiai bus netinkami sodininkystei ir daržininkystei. Ir tai ne tik drėgmės klausimas - agresyvi paviršinė beržo šaknų sistema nepaliks šansų kitiems kultūriniams augalams.

Gluosnis svyruoklinis

Gluosniai puikiai atrodo šalia tvenkinio ar nedidelio ežerėlio, nuleisdamas nusvirusias šakas virš vandens paviršiaus. Jie, kaip ir daugumą gluosnių rūšių, puikiai tinka sodinti užmirkusioje dirvoje ir vietose, kur aukštas gruntinių vandenų lygis. Tačiau verta žinoti, kad gluosnio tūrinė šaknų sistema išplinta toli už vainiko projekcijos ir dažnai pasiekia vandentiekio sistemas bei kitas požemines komunikacijas. Stiprios gluosnio šaknys gali pažeisti vamzdžius ir sukelti daug problemų.

Suaugę gluosniai gali siekti įspūdingo dydžio, neproporcingo sklypo plotui. Tai ekspansyvus medis, pasižymintis dideliu augimo greičiu ir reikalaujantis daug erdvės. Vietoj didelių rūšių savo sklype geriau pasodinti miniatiūrinio gluosnio rūšį.

Tuopa baltoji

Tai dar vienas invazinis floros atstovas, kuris mūsų platumose pradėjo elgtis nenuspėjamai, virtęs kone piktžole. Baltosios tuopos pasiekia įspūdingus dydžius (aukštis - 30-40 m, kamieno skersmuo - iki 2 m). Žydėjimo metu išleidžia į aplinką gausybę baltų pūkų, teršiančių teritorijas ir kai kam sukeliančių alergijas. Nors pats tuopos pūkas nėra alergenas. Tačiau judėdamas oru, jis sugeria ir perneša kitų augalų žiedadulkes, tuo stipriai padidindamas alergenų foną.

Kitą vertus, tuopos yra vertingos aplinkosaugos požiūriu, nes aktyviai išvalo orą nuo kenksmingų priemaišų, išskirdamos tris kartus daugiau deguonies nei, pavyzdžiui, liepos.

Tuopa baltoji yra aukštas medis, turintis didelį metinį augimą ir trapią medieną. Pasodintas sklype ar šalia jo, ji terš teritoriją pūkais ir ​​šakų nuolaužomis bei kels grėsmę pastatams.

Klevas amerikinis (uosialapis)

Šis invazinis medis, kilęs iš Šiaurės Amerikos, buvo atvežtas XVIII amžiuje kaip sparčiai augantis dekoratyvinis augalas, skirtas gatvių apželdinimui, parkų ir botanikos sodų papuošimui. Medis pasirodė esąs atkaklus, gajus ir vaisingas, greitai paplito už parkų ribų ir „užgrobė“ naujas teritorijas, išstumdamas vietinę florą.

Amerikiniai klevai dažnai auga kreivai, 30-50º kampu, o visa kita augmenija, kuri atsiduria vainiko projekcijoje, yra pasmerkta žūčiai, nes medis išskiria medžiagas-inhibitorius, kurios stabdo jo kaimyninių augalų augimą.

Amerikinio klevo žiedadulkės yra stiprus alergenas, o žydėjimo laikotarpiu išsiskiria dideliais kiekiais, sukeldamos diskomfortą gyventojams. Kai kurių tyrimų duomenimis, šio klevo lapija ne išvalo orą nuo išmetamųjų dujų, o oksiduoja jas iki kenksmingesnių junginių. Ekologų ir botanikų amerikinis klevas buvo pramintas žudiku dėl tokio agresyvaus elgesio.

Žagrenis rūgštusis

Savo atsparumo šalčiui, nelepumo, spartaus augimo ir dauginimosi dėka žagrenis ne tik plačiai paplito, bet ir daugelyje sklypų tapo sodininkų galvos skausmu. Problema yra tame, kad žagrenis pernelyg aktyviai paleidžia šaknis ne tik priekamieninio apskritimo ribose, bet ir dideliu atstumu už jų. Bandymai pašalinti pagrindinę žagrenio šaknų sistemą išprovokuoja dar gausesnį naujų šakninių ūglių augimą.

Jeigu sklype jau auga žagrenis rūgštusis, būtinai įkaskite dirbtines kliūtis šaknims aplink medžio kamieno perimetrą ne mažiau negu 50 cm gylyje. Arba apsvarstykite alternatyvą žagreniui – kitus "nepiktybinius" medžius su tais pačiais gražiais plunksniniais lapais ir ryškiai raudonomis uogomis, pavyzdžiui, dekoratyvinių rūšių šermukšnius.

Robinija (akacija) baltažiedė

Tai irgi gajus invazinis medis, labai gyvybingas ir dėl to greitai plintantis. Ilgą laiką robinija buvo vadinama akacija, nors tai yra neteisingas pavadinimas. Pagrindinė jos žala, padaroma sodams ir miškams – dirvos sudėties pakeitimas į blogesnę pusę, kadangi šis medis išskiria į dirvą daug azoto. Azoto perteklius sudaro nepakenčiamas sąlygas įprastai vietinei augalijai, kuri tiesiog verčiama išnykti iš robinijos “užgrobtų” žemių.

Daug žalos išskiriamas azotas daro lengvoms smėlingoms dirvoms ir priesmėliams, kurie tampa netinkami auginti įprastus kultūrinius augalus. Nepamirškite, kad už invazinių rūšių auginimą numatytos triženklės baudos (200-400 eurų). Aplinkos apsaugos departamentas įjungė žaliąją šviesą invazinės baltažiedės robinijos naikinimui.