Iš Bernatonių kaimo Panevėžio rajone kilęs žurnalistas, etnografinio ansamblio „Pulkelis“ narys Mindaugas Juzokėnas puoselėja meilę savo gimtajam kraštui ir sako, kad dar ir dabar atranda netikėtų dalykų, o intensyvi stebėsena padeda atrasti Panevėžio krašto lygumoje stebuklų.

Sužinojęs, kad tapo laikraščio „Tėvynė“ rubrikos „Krašto šviesuoliai“ herojus, Mindaugas skambiai nusijuokia ir kraipo galvą, esą to nesitikėjęs ir nesijaučia nusipelnęs būti herojumi.

Atrado palaipsniui

Tačiau išgirdęs pirmąjį klausimą, ką jam reiškia gimtasis kraštas Bernatoniai, M. Juzokėnas surimtėjo.

„Iš viso savo 49 metų gyvenimo tik septyniolika, kai gyvenu Panevėžyje. Na dar galima atmesti studijas ir tarnybą armijoje. Bernatoniai – tai gimtinė, tėvų namai. Ten gyvena mama, sesuo. Bernatoniai – įdomi gyvenamoji vieta, kurią atradau palaipsniui. Vaikystėje nelabai jaučiau – buvau nelabai užaugęs, o gal nelabai jaučiausi tikru bernatoniečiu. Labiau buvau susijęs su Panevėžiu, nes mokiausi Juozo Balčikonio gimnazijoje ir didžioji dalis dienos praeidavo mieste“, – pradėjo pasakojimą Mindaugas.

Ėjo bėgiais iki Pušaloto

Pasak M. Juzokėno, yra aprašęs, kaip keliavo Siauruku į Panevėžį, kaip grįždavo namo į Bernatonius, bet prisipažino, kad pakankamai neseniai pradėjo ieškoti, o kas gi yra tas kaimas Bernatoniai.

„Atsirado vietų, kurios sudomino, nors jos šalia buvo ir vaikystėje. Pasirodo, jos – istoriškai svarbios ir įdomios praeitimi. Už Lėvens yra Gasparų ir Gasparėlių pilkapynas. Vaikystėje besimaudydamas upėje mačiau kitame krante augančias pušis, kalnelį ir tik vėliau sužinojau, kas ten yra. Be to, juk ir pats studijavau istoriją ir tik tada suvokiau, kas yra netoli Bernatonių. Net ir Siaurukas sudomino daug vėliau, ne kaip transporto priemonė, bet kaip senovinė technikos dalis“, – aiškino Mindaugas ir sakė, kad su ta siaurojo geležinkelio dalimi link Biržų susipažino arčiau, kai buvusiais bėgiais nuėjo iki Pušaloto.

Senajam kaimui 1000 metų

Pratęsęs pasakojimą apie Bernatonius, Mindaugas sako, kad enciklopedijoje rado užrašymą apie senąjį Bernatonių kaimą.

„Pasidarė įdomu, kas yra senasis Bernatonių kaimas. Kokio senumo ir ką reiškia senas? Radau. Bernatonių laukuose iki aktyvios žemdirbystės išsiplėtimo – A. Smetonos prezidentavimo laikais, buvo randama ratais iš akmenų sudėtų palaidojimo vietų. Jų dabar nėra nė žymės, nes laukus reikėjo apdirbti ir akmenys buvo išrankioti. Tačiau toks akmenų išdėliojimas rodo, kad tai yra X amžius. Tai vadinasi Bernatoniams – tūkstantis metų. Kitas dalykas, rinkdamas etnografinę medžiagą apie Bernatonius, sužinojau, kokių senųjų giminių atstovai čia gyveno“, – dalijosi savo atradimais ir žiniomis apie gimtinę M. Juzokėnas.

Nustebino istorinis palikimas

Anot bernatoniečio, labiausiai jį nustebino Gasparų ir Gasparėlių pilkapynas, tūkstančio metų senumo laukuose išdėlioti akmenys.

„Nuo atsiradusios informacijos apie pilkapynus, senuosius, jau nebesančius, akmenis, sudomino siaurojo geležinkelio linija link Biržų, o paskui ir Sanžilės kanalas. Kanalas įdomus tuo, kad jis iškastas užakusios upės vietoje. Taip buvo lengviau kasti. Beje, praėjau kanalą nuo Berčiūnų iki Bernatonių. Reikėjo praeiti – buvau pažadėjęs kurso draugui patikrinti, kaip galima baidarėmis praplaukti kanalu. Ta kelione džiaugiausi, vėliau ir praplaukiau“, – aiškino Mindaugas ir teigė, kad istorijoje jį domina techniniai dalykai.

„Tai ir kanalas, ir siaurojo geležinkelio ruožas link Biržų. Šalia jo yra tokių dalykų, kuriuos įsimeni, o jie tave užburia ilgam. Juolab kad tuo ruožu nuėjau iki Pušaloto ir tikrai žinau, kas yra ten dabar, bei galima įsivaizduoti, kas buvo tuomet, kai geležinkeliu pūškavo traukiniai. Antra vertus, mane domina ne tik senovė, bet ir civilizacija, kuri egzistavo seniau Bernatoniuose“, – neslėpė meilės gimtajam kraštui ir atradimams M. Juzokėnas.

Nuoobdulys privertė domėtis

Atradęs gimtąjį kraštą įvairiomis aplinkybėmis, Mindaugas neslepia, kad daugelį netikėtų atradimų suvokė iš nuobodulio.

„Einu namo iš Panevėžio, kai mokiausi gimnazijoje, ir nenoriu laukti autobuso, pradedu domėtis plytinčiais laukais. Jau tuomet pastebėjau, kad Panevėžio kraštovaizdis – nuobodus. Reljefas nuobodus. Jame nėra jokios dramos. Ir tada norisi už ko nors užsikabinti ir atrasti, ką nors įdomaus, nes tai tavo kraštas ir jame turi būti įdomių istorijų. Todėl ir atradau istorijų, užsikabinimų“, – pasakojo vyras.

Aukštaičių fenomenas – sutartinės

Jo nuomone, ir etnografiją, ir fotografiją atrado norėdamas suprasti, kas jis ir kodėl yra šioje vietoje.

„Etnografinis ansamblis atsirado, kai studijavau Vilniaus pedagoginiame institute. Lankiau etnografinį ansamblį „Poringės“. Po to ilgai nieko nelankiau, kol Panevėžyje atradau etnografinį ansamblį „Pulkelis“. Tačiau tai nėra susiję su kaimo ilgesiu, tai kaip istorijos atkūrimas – kaip kadaise buvo atliekama muzika gimtajame krašte, kuriame gyvenu. Todėl aišku, kodėl tokios dainos, muzika skamba šiame lygumų krašte. Sutartinės atrodo nuobodžios, bet jos – iš lygumų krašto ir skamba – nedramatiškai. Sutartinės – aukštaičių fenomenas ir įtrauktos į UNESCO paveldą. Niekas neturi tokių sutartinių. Tai archajiška ir tuo išsiskiriame visame pasaulyje“, – pasididžiuodamas kalbėjo Mindaugas apie etnografiją.

Didžiausia aistra

„Fotografija – didžiausia aistra. Paklausiau savęs – kokios fotografijos patinka? Atradau muzikų fotografą olandą Anton Corbijn, o kai supratau, ko reikia, pradėjau ieškoti savo fotografijos. Buvo įvairių ieškojimo variantų. Pradėjau skaityti literatūrą apie fotografiją, kaip fotografuoti, kaip matyti, filosofuoti, fiksuoti. Dabar skaitau knygas tik apie fotografiją. Labai keistai visi mąstymai susisieja, kaip reikia fotografuoti ir atrasti Panevėžio krašto lygumose gerą kadrą“, – pasidžiaugė atradimais fotografijoje, apdovanojimu konkurse „Gyvos žemės mintys“ ir prisipažino, kad fotografijoje iš naujo atrado Panevėžio miestą, kraštą ir savo gimtą kaimą Bernatonius, nes didžius dalykus galima atrasti mažose smulkmenose.

Raimonda Mikučionytė "Jūsų Panevėžys"