A. Pabedinskienė: „Moterys ūkyje – lyderės be atlygio“

Copa–Cogeca Moterų komitetas paskelbė tyrimo „Moterys žemės ūkyje ir jų galimybės gauti finansavimą 2025 m.“ rezultatus. Apklausą užpildė 894 moterys iš ES šalių, o tarp aktyviausių respondenčių buvo ir Lietuvos ūkininkės bei kaimo verslininkės.

„Mūsų moterys – ne tik darbščios, jos ir labai sąmoningos. Aktyvus lietuvių dalyvavimas rodo, kad jos nebijo kalbėti apie problemas ir nori pokyčių. Todėl mums svarbu šiuos rezultatus įvertinti ir pristatyti Lietuvoje, kad jie netaptų tik „eiliniu europiniu dokumentu“ stalčiuose“, – sako Lietuvos ūkininkių draugijos (LŪD) pirmininkė Algimanta Pabedinskienė.

Tyrime daugiausia atsakymų sulaukta iš Italijos, Lietuvos, Austrijos, Prancūzijos ir Ispanijos – todėl šių šalių duomenys tapo pagrindiniais palyginimo taškais.

Moterys – sprendimų priėmėjos, bet ne visada – savo pajamų šeimininkės

Vienas ryškiausių tyrimo rezultatų – labai aukštas moterų lyderystės lygis ūkiuose: 88 % respondenčių dalyvauja priimant ūkio sprendimus, iš jų 60 % – kaip lygiavertės partnerės, o 28 % – kaip pagrindinės sprendimų priėmėjos.

Tačiau lyderystė nebūtinai reiškia finansinę autonomiją: nors apie 75 % moterų dirba ūkyje visą darbo dieną, beveik pusė jų visai negauna atlygio už savo darbą, o reguliarias pajamas mini tik mažiau nei pusė respondenčių.

„Šie skaičiai labai aiškūs: moterys realiai vadovauja ūkiams, dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, bet teisiškai ir finansiškai neretai lieka „nematomos“. Tai reiškia, kad jos neturi nei oficialaus atlygio, nei socialinių garantijų, nei kreditinės istorijos. O be to – nėra lygiateisės partnerės finansų sistemoje,“ – pabrėžia A. Pabedinskienė.

Pasak jos, tai ypač aktualu šeimos ūkiuose, kur moters indėlis laikomas „savaime suprantamu“ ir neįforminamas kaip darbas su atitinkamu atlygiu: „Kol moters darbas ūkyje bus laikomas „pagalba“, o ne pilnaverte profesine veikla, tol kalbėsime ne apie lygybę, o apie gražias deklaracijas. Šis tyrimas tai labai aiškiai parodo.“

Kredito gavimas – pilnas neaiškumo, barjerų ir nusivylimo

Tyrimas atskleidė ir sudėtingą moterų patirtį siekiant finansavimo. Maždaug trečdalis respondenčių mano, kad jų galimybes gauti kreditą neigiamai paveikė tai, jog jos yra moterys. Dar didelė dalis arba su tuo nesutinka, arba jaučiasi neužtikrintos, kas rodo bendrą neapibrėžtumą ir nepasitikėjimą finansų sistema.

Tik ketvirtadalis moterų teigia, kad kreditą gauti nebuvo lengva, o likusioms šią situaciją apskritai sunku įvertinti. Tai rodo ribotą susipažinimą su finansinėmis priemonėmis bei informacijos stoką.

„Finansų sistema moteriai ūkininkei dažnai atrodo kaip uždara tvirtovė: daug terminų, daug reikalavimų, daug dokumentų – ir labai mažai žmogiško paaiškinimo. Moteris, kuri visą dieną dirba ūkyje, vakare neturi laiko tapti „finansų specialiste“. Ir čia atsakomybė tenka ne moterims, o institucijoms,“ – komentuoja LŪD pirmininkė.

Pasak jos, tyrimas labai aiškiai parodo kelis esminius veiksnius: žemės nuosavybė, išsilavinimas ir verslo struktūra tiesiogiai veikia moterų galimybes gauti kreditą. Net ir turėdamos žemę ar aukštąjį išsilavinimą,  moterys susiduria su biurokratiniais barjerais ir stereotipais.

„Jei moteris oficialiai nėra ūkio savininkė, o „tik padeda vyrui“, jos galimybės kreiptis į banką ar kreditų uniją praktiškai išgaruoja. Bet juk realybėje ji gali būti ta, kuri tvarko apskaitą, vadybą, rašo projektus ir priima daugiausia sprendimų. Tokios situacijos yra akivaizdžiai neteisingos“, – priduria A. Pabedinskienė.

Lyčių šališkumas finansuose – vis dar jaučiamas

Tik apie trečdalis tyrimo dalyvių mano, kad finansų įstaigos su moterimis ir vyrais elgiasi vienodai. Dalis tiesiai pasakė manančios, kad su moterimis elgiamasi prasčiau, o nemaža dalis apskritai nežino, kaip tai įvertinti – tai atspindi bendrą nepasitikėjimą ir informacijos stoką.

„Mums dažnai sakoma: „mes neturime diskriminacijos, visiems sąlygos vienodos“. Tačiau skaičiai rodo ką kita. Jei moterims sudėtingiau gauti kreditą, jei jos dažniau be atlygio, jei jos nesijaučia matomos viešosios politikos priemonėse – vadinasi, sistema nėra neutrali. Ji tiesiog labiau pritaikyta vyrams“, – konstatuoja LŪD pirmininkė.

Ji pabrėžia, kad Lietuvoje kalbėti apie lyčių lygybę žemės ūkyje vis dar nėra įprasta: „Moterys pačios dažnai linkusios sumenkinti savo vaidmenį – „aš tik padedu“, „čia šeimos ūkis“. Tačiau kai žiūrime į realius duomenis, matome, kad moterys yra ūkių varomoji jėga. Todėl pirmas žingsnis – pripažinti šią realybę ir į ją atsiremti kuriant politiką.“

2026-ieji – Tarptautiniai ūkininkių metai: proga ne tik švęsti, bet ir keisti sistemą

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) ir JT Generalinė Asamblėja 2026-uosius paskelbė Tarptautiniais ūkininkių metais (International Year of the Woman Farmer) – tai globali iniciatyva, skirta atkreipti dėmesį į moterų vaidmenį žemės ūkyje ir maisto sistemose bei mažinti lyčių nelygybę.

„Tarptautiniai ūkininkių metai – ne tik gražus pavadinimas. Tai istorinė proga Lietuvos valdžios institucijoms pažvelgti į žemės ūkio politiką per moterų akis. Turėtume atsižvelgti į aktyvių ūkininkių – moterų nuomonę, nes jos tikrai yra svarbios tiek žemės ūkio, tiek kaimo plėtros procesų dalyvės“, – įsitikinusi A. Pabedinskienė.

LŪD pirmininkė pabrėžia, kad Copa–Cogeca tyrimo išvados ir JT sprendimas siunčia aiškią žinutę politikos formuotojams: „Turime kalbėti ne tik apie paramos schemas, bet ir apie konkrečias priemones, pritaikytas moterų poreikiams: lengviau prieinamus kreditus, konsultacijas, mokymus, pagalbą įforminat darbą ūkiuose. Tai ne privilegija, o sąlyga tam, kad moterų lyderystė būtų realiai įgalinta.“

Ko reikia Lietuvai?

Remdamasi tyrimo išvadomis, Algimanta Pabedinskienė išskiria kelias kryptis, kurios ypač aktualios Lietuvai:

• Legalus ir skaidrus moterų darbas ūkiuose.
• „Turime siekti, kad moterų darbas nebūtų laikomas „pagalba“, o būtų įvardytas ir įformintas kaip darbas su visomis socialinėmis garantijomis.“
• Lyčių aspektą atitinkančios finansinės priemonės.
• Tyrimas rodo, kad daugiau nei pusė respondenčių norėtų specialių finansinių programų moterims, o didžioji dalis moterų, valdančių žemę, būtų labiau linkusios kreiptis dėl finansavimo, jei priemonės būtų aiškiai pritaikytos jų situacijai.
• Didesnis institucijų atvirumas ir informavimas.
• „Dalis moterų net nežino apie esamas priemones ar galimybes. Tai reiškia, kad reikia ne dar vieno dokumento Briuselyje, o labai žemiško, aiškaus ir žmogiško paaiškinimo, kur kreiptis ir nuo ko pradėti.“
• Jaunų moterų pritraukimas į žemės ūkį.

Tyrimas rodo, kad jaunų moterų sektoriuje yra labai nedaug, o tai kelia klausimų dėl ateities. „Jei norime gyvybingų kaimų ir modernios žemdirbystės, turime matyti jauną moterį ūkininkę ne kaip išimtį, o kaip būtinybę“, – akcentuoja A. Pabedinskienė.

LŪD kviečia partnerystei

Lietuvos ūkininkių draugija planuoja 2026 m. išnaudoti kaip galimybę telkti moteris, stiprinti jų kompetencijas ir drauge su institucijomis ieškoti sprendimų, kaip sumažinti finansines ir socialines kliūtis.

„Mūsų tikslas – kad po Tarptautinių ūkininkių metų galėtume pasakyti: Lietuva ne tik pasveikino ūkininkes, bet ir realiai pagerino jų padėtį. Moterys žemės ūkyje jau dabar daro daugiau, nei dažnai pastebima. Dabar išaušo laikas ir valdžios institucijoms jas pamatyti ir įgalinti“, – reziumuoja LŪD pirmininkė Algimanta Pabedinskienė.