Renkantis akmenis pirčiai, reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra ne vien garinės atributas, bet pagrindinis garo „gamintojas“ – juk būtent nuo vandens sąlyčio su įkaitusiais akmenimis susidaro garas. O garo kokybė ir lengvumas pirtyje tiesiogiai priklauso nuo to, ar teisingai yra parinkti akmenys.

Pažįstamas geologas (ir tuo pačiu pirties fanatikas) rekomenduoja ieškoti akmenų pirčiai ežerų krantuose. Bet galima ir nusipirkti specializuotose parduotuvėse. Pagal geologo rekomendacijas, Lietuvoje geriausia už visus tinka juodi akmenys be kvarco intarpų:

• bazaltas,

• gabras, 

• gabro diabazas,

• žadeitas (jeigu jį pardavė nebrokuotą, nes kartais apie žadeitą būna prieštaringų atsiliepimų). 

Svarbus ir pirties akmenų dydis. Optimalus yra kumščio dydžio akmuo. Didesnius už kumštį beveik visada reikia skaldyti iki kumščio dydžio. Leistinas maksimumas yra 2 kumščių dydžio (juodieji akmenys didesni). Geriau akmenų ieškoti ekologiškai švariosevietose, toliau nuo pramoninių objektų ir greitkelių.

Pirties akmenų pasirinkimo kriterijai

Terminis atsparumas - akmenų gebėjimas atlaikyti šiluminį poveikį, neprarandant savybių. Šis parametras apibūdinamas šildymo/vėsinimo ciklų skaičiumi, kurį akmuo gali atlaikyti prieš atsirandant visiško nusidėvėjimo požymiams. Akmenims ne kartą teks patirti „šoko“ reakciją po to, kai ant jų karšto paviršiaus pilamas vanduo.

Šiluminė akmens talpa – parodo, kaip greitai akmuo įšyla ir gali kaupti šilumą. Esant didelei šiluminei talpai, nereikia nuolat blaškytis nuo garinimo procedūrų ir dėti malkų į pakurą, o elektrinei krosnelei tai padės sutaupyti energijos dėl akmens sukauptos šilumos.

Vienalytė struktūra – akmenyse neturi būti intarpų (kvarco, žėručio, kitos uolienos ar didelių smėlio grūdelių). Jei intarpų yra, tuomet dėl netolygaus įkaitimo akmens struktūra pradeda sluoksniuotis, skilti ir trupėti. Dažniausiai tai lemia greitą akmenų susidėvėjimą. Be to, akmenyse neturi būti įtrūkimų. 

Kokie akmenys netinka pirčiai

Netinka pirčiai akmenys iš minkštų uolienų – jie neatlaiko aukštų temperatūrų, neturi reikiamo šilumos laidumo. Tai galioja ir kreidoms, kalkakmeniams. 

Sveikatai gali pakenkti akmenys, surinkti šalia geležinkelio bėgių ir autostradų – tokie egzemplioriai apdoroti specialiomis cheminėmis medžiagomis, o įkaitę pirtyje skleis į orą nuodingus garus. Negalima pirtyje kaitinti akmenų, kurių sudėtyje yra sieros ir geležies. Apie geležį byloja raudoni tarpgysliai – po tokio akmens pirtyje susidaro geležies oksidai, kenksmingi sveikatai. 

Ką galima pilti ant karštų akmenų pirtyje

Pirtyje temperatūra ir drėgmė reguliuojamos pilant vandenį ant karštų akmenų. Manoma, kad geriausias garas gaunamas, jeigu pilsite tyrą gamtinį vandenį, pvz., iš šaltinėlio. Prieš tai vandenį galima pašildyti iki maždaug 50˚C. Ledinio šalto vandens naudoti nerekomenduojama, kadangi jis greitai atvėsins akmenis, garo bus mažai, gali atsirasti suplėkęs pelėsių kvapas. Jei akmenis užpilsite verdančiu vandeniu, garas bus per sausas ir greitai išsisklaidys. Pilti pašildytą vandenį geriau nedidelėmis porcijomis po 200-300 g. 

Kai kurie naujokai mėgsta eksperimentuoti ir vietoj tyro vandens ant akmenų pila alų, girą, šampūną, aromatinius ir eterinius aliejus, žolelių užpilus. Ne visos šios medžiagos yra tinkamos akmenims, garui ir sveikatai, o jei ir tinka, tai su tam tikromis išlygomis. 

Ar galima pilti alų ant akmenų

Kai kurie žmonės garui naudoja rūgimo produktus. Jeigu augalų antpilai turi baktericidinių ir raminamųjų savybių, alus ir gira pilami tik dėl kvapo. Geriausia, jei alus yra ekologiškas, naminis. Kai salyklo gėrimai paliečia karštus akmenis, garinėje pasklinda pikantiškas duonos aromatas. Bet yra svarbi išlyga - natūralus alus ar gira be dirbtinių aromatizatorių. Alų pirmiausia reikia atskiesti vandeniu - santykiu 1:20. Neskiestame aluje ir giroje yra daug cukraus, aukštoje temperatūroje jis pridega ir skleidžia degėsių kvapą, pradeda smalkinti, rūkti. 

Žolelių antpilai pirtyje

Pirties garui galima paruošti žolių antpilus: jonažolių, barkūno, liepžiedžių, raudonėlių, ramunėlių, gailio, mėtų. Bet konkrečios žolelės panaudojimas priklauso nuo asmeninės organizmo tolerancijos – kai kuriuos žmones pykina nuo mėtos kvapo, kiti gali apsvaigti ir haliucinuoti nuo gailio garų. 

Žolelių antpilus galima išvirti gerokai iš anksto, kiti antpilą ruošia prieš pat pirtį. Kad žolelių aromatai išliktų visoje pirtyje, pakanka tiesiog padėti puodelį su antpilu šalia karštos krosnies ir įkaitusių akmenų. 

Pilant žolių antpilą tiesiai ant akmenų, bus ryškesni aromatai. Bet yra svarbios taisyklės: pilti galima tik perkoštą filtruotą antpilą ir tik mažomis porcijomis. Jei žolelių antpilo vanduo neperkoštas, jame likusios augalų dalelės prilips prie akmenų ir vėliau skleis nemalonius kvapus.

Aromatiniai eteriniai aliejai – pilti ar nepilti?

Tiesiogiai pilti eterinio aliejaus ant įkaitusių pirties akmenų nereikia. Susilietus su karštais paviršiais, aromatai sustiprėja daug kartų. Intensyvus gėlių ir augalų kvapas aliejuose kai kam gali sukelti alergines reakcijas ir galvos skausmus. 

Jei vis tiek norisi surengti aromaterapijos seansą, geriau įlašinti porą lašų aliejaus ant medinių garinės gultų ir sienų. Arba ant savo rankšluosčio. Taip pat reikia atsiminti, kad aliejai yra degūs – tiesioginio jų kontakto su liepsna ir įkaitusiu metalu reikia vengti.