Dzūkai be grybų nebus: namo nešasi neįprastus grybus - geltonpintes

Kai šmarškos jau pasibaigę, o voveraitės dar mažos, sakysite, dzūkai be grybų. Nė velnio! Dabar, kai smarkiai palijo, pakankamai drėgmės miškuose, pasirodė geltonpintė. „Ji visad pasirodo vasaros pradžioje: birželio mėnesio pačioje pradžioje. Kai tik prasidėdavo šienapjūtė, diedulis liepdavo eiti miškan, ieškoti geltonpintės“, – sako grybautoja Antanina traukdamasi krepšelį iš kišenės, mat jos akys jau užmatė geltonuojančią geltonpintę. 

Reikia rinkti jaunas geltonpintes

Geltonpintė – išskirtinio grožio grybas, jau iš tolo traukiantis akį, o ir nesumaišysi jo su niekuo kitu. Jį dzūkai nuo seno mėgo dėl malonaus kvapo, gražios, geltonai oranžinės spalvos. Tik dabar jau ne visi juos renka, ne visi ir valgo. „O mano diedulis visą gyvenimą juos rinko ir valgė“, – patikina Antanina. 

Gražiai, dalimis deda Antanina geltonpintę surastą Mikyčių Trako miške (Lazdijų rajonas). „Geriausia, kai ji auga ant gyvo medžio: ąžuolo, uosio ar klevo, tada skonis geresnis, kai užauga ant išvirtusio medžio, skonis jau ne toks“, – paaiškina ji. Sako, šįkart bus gardi vakarienė.

Šių grybų dabar tikrai galima surasti, mat nesiliaujantys lietūs, daug drėgmės: geltonpintėms tai pačios geriausios sąlygos augti. Geriausia jauna geltonpintė. „Jei prisirinksite jau senesnių, tada skonis gali ir nepatikti. Primins kerzavo čebato skonį. Nemeluoju, sakau, kaip yra“, – tiesiai išpoškina ji. 

Pasidalijo savo receptais 

Ruošia ji taip pat, kaip ir jos senelis ruošdavo. „Paprastai. Paspirginu spirgučių, tada sudedu supjaustytą gabalėliais  geltonpintę, jos nė nuvirti nereikia, dar pakepu, svogūnų laiškučių, krapų, druskos, pipiriukų ir ragauk. Persivalgyti nereiktų, bet kad skonis įdomus, tai jau tikrai“, – patikina ji. Dabar, kai vaikų sugrįžtančių laukia, jau gamina, kaip pati sako, naujoviškai. 

„Su vištienos krūtinėle. Pakepu ant svietuko ir vištieną, ir geltonpintę. Įpilu grietinėlės, dar patušinu. Priekonių nereiktų pamiršti. Taip irgi skanu“, – sako ji. Kvepia, o skonį net sunku apibūdinti.  

„Tai geras grybas, valgomas. Senieji dzūkai juos visad rinkdavo ir jokia egzotika nevadino. Ėjo mišku, rado, susidėjo krepšin, vakare jau valgo. Dabar tai jau čia mandrai vadina egzotišku patiekalu, gurmanai ragauja. Mano diedulis buvo paparastas ūkininkas, miške gyveno, geltonpintę valgė visą gyvenimą. Užtat ir aš valgau. O paragauti tikrai verta“, – patikina Antanina.