Važiuojame su kolege nuo Krinčino link Biržų rubežiaus vedančiu dulkančiu vieškeliu ir kalbamės, kad Leliškių vienkiemis seniai tapo savotišku prekiniu ženklu. Juk dažnas pilietis, į Pasvalio turgų užsukęs daržovių, pirmiausia dairosi Leliškiuose užaugintų agurkų, pomidorų ar salotų, o tik po to – kitų augintojų produkcijos. Daugiau nei dvidešimt metų daržoves auginanti Daiva Tručinskaitė sugebėjo pelnyti daugelio pagarbą bei pasitikėjimą. 

Šiandien į atokų vienkiemį užsukome ne dėl agurkų ar pomidorų (apie juos, žinoma, kalbos taip pat neišvengsime), o dėl šiems augintojams kiek neįprastos kultūros – braškių.

Pradėjo auginti prieš trejus metus 

Pirmosios Leliškiuose užaugintos braškės Pasvalio turguje pasirodė prieš dvi savaites. 

– Už kilogramą prašiau aštuonių eurų. Kolegė iš Ustukių prekiavo po dešimt. Tačiau jos visos uogos buvo didelės, rinktinės. Maniškės ne tokios gražios, tad kainos nedrįsau didinti. Bet kokiu atveju, braškės mums – antrame plane. Visas dėmesys į tai, iš ko ir kuo gyvename, – agurkams ir pomidorams, – prisipažįsta Daiva. 

Visų mėgstamas uogas Daiva pradėjo auginti prieš trejus metus. 

– Kadangi nieko apie jas neišmanėme, paklausėme specialistų konsultacijos ir pirkome kelių veislių („Dahl“, „Flair“, „Amandine“, ,,Asia“, dar kelios remontantinės veislės), kad patys augindami įsitikintume, kurios mums labiausiai patinka. Daigus pirkome Panevėžyje. Jie iš Olandijos, Vokietijos atvežami šaldyti. Parsivežus namo juos reikia kelias dienas palaikyti, kol atšils, o po to sodinti.

Moteris pasakoja, jog žmonių nebegąsdina didelė uogų kaina. 

– Gal anksčiau tų emocijų būdavo daugiau, dabar visi reaguoja ramiai. Pamatę kainą, iš karto klausia – čia, matyt, lietuviškos braškės? Žmonės jau suvokia, kad pirmosios lietuviškos braškės yra brangesnės. 

O kaip sekasi konkuruoti su graikiškomis, lenkiškomis uogomis, kurių, regis, gali nusipirkti ant kiekvieno kampo? 

– Kažkur esu skaičiusi, jog nuskynus braškę vitaminai joje laikosi 2–3 dienas, po to jų maistinė vertė mažėja. Savo uogų aš tikrai negalėčiau išlaikyti tris dienas, jos tiesiog supūtų. O štai atvežtinės kažkaip ir ilgą kelionę atlaiko, ir dar ne vieną dieną ant prekystalio prastovi. Kas apie tai galvoja, tas ir atitinkamą produktą renkasi. 

Ragaujame Leliškiuose užaugintų saldžių uogų. Nežinau, kaip su vitaminais, bet savo gaiva, savo vaiskiu „traškumu“ bei aromatu jos tikrai skiriasi nuo iš vakaro skanautų graikiškų braškių. 

Ponia Daiva tikisi, jog braškėmis pasvaliečius džiugins bent jau iki Joninių. 

– Antroje vasaros pusėje remontantinės braškės dar brandina uogas, bet jų jau nėra tiek daug, kad vežtum į turgų. Turiu gerą apetitą, tad derlius tikrai neprapuola, – juokiasi pašnekovė. 

Rūpestis dėl šalnų 

Pirmieji Leliškiuose užauginti agurkai ant pasvaliečių stalo atkeliavo balandžio pabaigoje. 

– Pirmąjį agurką nuskyniau gal balandžio 20 dieną. Kai namo grįžtu su pirmu agurku, jau žinau, jog po kelių dienų jų bus pusė kibiro, o po savaitės bus galima važiuoti į turgų. 

Ankstyvo derliaus leidžia sulaukti šildomi šiltnamiai. 

– Tai brangi prabanga, todėl malkomis kūrenamos krosnys šildo tik daigyną bei vieną pačiai ankstyviausiai prekybai skirtą šiltnamį. Kūrenti pradedame kovo pradžioje, o po gero mėnesio jau galime skinti pirmuosius vaisius. Žinoma, būtų galima ir nekūrenti, tačiau kai iš to valgai duoną, esi priverstas suktis. 

Mūsų pokalbis neapsieina ir be visiems daržininkams šiemet ypač aktualios šalnų temos. 

– Visą pavasarį einame iš proto dėl šalnų. Tai uždengiame augalus, tai vėl atidengiame. Ir taip kiekvieną dieną. Kitaip negalim. Prieš penkerius ar šešerius metus pavasarinės šalnos mums sunaikino du tūkstančius daigų. Tai buvo labai skausminga pamoka, kurios nesinori kartoti. 

Konkurencijos nejaučia 

Daivos diena paprastai prasideda penktą valandą ryto. 

– Dieną šiltnamiuose karšta, tad dirbame arba anksti rytą, arba vakare. 

Ūkyje sukasi ir vyras Virgilijus. Esant didesniam darbymečiui – samdo kelias pagalbininkes. 

Viskas, kas užauga Leliškių vienkiemyje, parduodama Pasvalio turguje. Jame Daiva prekiauja jau daugiau negu dvidešimt metų. 

– Prisimenu pirmuosius pirkėjus. Dabar jie jau užaugo ir paseno. O ir pats turgus nebe toks, kaip anksčiau. Anuomet, kai nebuvo prekybos centrų, čia gyvenimas kunkuliavo. Dabar kasmet vis mažiau ir pirkėjų, ir pardavėjų. Gėlės, daigai, maistas – dėl jų žmonės dar užsuka į turgų. O visa kita… Prekybos centrai, akcijos, nuolaidos… Pirkėjai dabar ten… 

Tiesa, pati daržovių augintoja pesimistinių nuotaikų nejaučia – pasvaliečiai noriai perka jos užaugintą produkciją, o tie, kurie nespėja nusipirkti turguje, atvažiuoja į namus. 

Beje, turguje Daiva siūlo ne tik agurkų, bet ir jų sodinukų. 

– Seniau neprekiavome, bet paskutiniais metais pastebėjome poreikį, tad atvežame ir sodinukų. Tai iš tiesų populiari prekė, kurią noriai visi perka. Mūsiškiai neišlepinti, auginti spartietiškai, tad užsigrūdinę bei nebijantys jokių gamtos išdaigų, – savo prekę giria sodietė. 

Du agurkų derliai 

Leliškiuose agurkai dera iki pat rugsėjo pabaigos. 

– Pačius ankstyvuosius agurkus liepos mėnesį mes išrauname ir sodiname naujus, kurie derlių duoda iki rudens. 

Klausiu, ar kada skaičiavo, kiek tonų agurkų ir pomidorų užaugina per metus. 

– Kiekvienais metais pažadame skaičiuoti. Kiekvienais metais pradedame užsirašinėti, tačiau darbų sūkuryje tie lapeliai pasimeta, kartais ir ne viską užrašau. Taip niekada ir nesuskaičiuojam. Nors būtų labai įdomu ir patiems tą skaičių sužinoti. 

Baigiant agurkų temą – įdomi detalė. Nors ponia Daiva mėgsta agurkus, jų niekaip nekonservuoja. 

– Tiesiog neturiu laiko. Jei per vasarą kokį kartą užsiraugiu – tai jau būna labai daug. Dažniausiai tiesiog atsinešu, pasipjaustau ir suvalgau šviežią. 

Pomidorų „jūra“ 

Leliškių vienkiemyje auga ir pomidorai. Pirmojo derliaus daržovių augintoja tikisi per šventą Joną. 

– Šiemet pomidorų pas mus tiek, kad kartais su vyru net pajuokaujame, jog rudenį galėsime kaip Ispanijoje rengti pomidorų mūšį. Vien lauke pasodinome pusantro tūkstančio pomidorų… Dabar per šalnas lakstome ir dangstome (juokiasi). Pernai buvo labai daug prinokusių pomidorų ir mes sugalvojome iš jų išspausti sultis. Sumanymas pasiteisino su kaupu – natūralias, be jokių priedų sultis žmonės pirko „su vėjeliu“. Šiemet tikimės pirkėjams sulčių pasiūlyti dar daugiau.

Viktoras Stanislovaitis (Pasvalio "Darbas")