Siloso gamyba, žolės silosas, siloso tranšėja, siloso paruošimas žiemai

Agronomų nuomone, silosavimas yra žymiai paprastesnis ir mažiau investicijų reikalaujantis variantas ruošiant pašarus žiemai. Siloso paruošimo metu praradimų mažiau, lyginant su šieno paruošimu. Be to, maistingumu silosas daugiausia prilygsta šviežiai žaliai žolei, stimuliuodamas pieno gamybą, todėl šio pašaro naudojimas pieno ūkiuose sąlygoja didelius primilžius. 

Tačiau dėl neretai pasitaikančios žemos siloso kokybės pieniniai galvijai dažnai negali pilnai pasisotinti visomis jo maistinėmis medžiagomis, o siloso potencialas lieka nerealizuotas taip, kaip galėtų būti. Agronomai ir siloso rinkos dalyviai dalijasi naudingai patarimais, padedančiais išsaugoti aukštą siloso kokybę ir išvengti nuostolių paruošimo metu.  

Kokie augalai geriausia tinka silosui

Viena iš pagrindinių problemų auginant žoles silosui – kokybiškų vietinių sėklinių medžiagų stoka. Jeigu pupinių augalų (dobilų, liucernos) sėklas dar galima įsigyti pakenčiamos kokybės ir už priimtiną kainą, bet vietinės varpinės žoles (eraičinas, raigrasas, motiejukas, eraičinsvidrė, miglė) kartais netenkina pieno ūkininkų reikalavimų. Dėl to daliai ūkių tenka pirkti importuotą sėklinę medžiagą brangiau, o tai neišvengiamai turi įtakos siloso savikainai. 

Kukurūzų rinka gali pasiūlyti daug vertų hibridų siloso ruošimui, bet viskas priklauso nuo kukurūzų sėklų kalibravimo kokybės. Prastai atliktas kalibravimas gali negatyviai paveikti pasėlių kokybę ir, atitinkamai, siloso kokybę ir kiekį. 

Tam, kad žalioji masė būtų kokybiška, vertėtų naudoti elitines (A ir B kategorijų) žolių sėklas arba pirmos reprodukcijos (C1) sėklas. 

Kokius konservantus galima dėti į silosą

Norint turėti kokybišką pašarinį silosą turi būti paruoštas mišinys iš daugiamečių žolių, nupjautų su šaknimis, su konservuojančiais papildais. Pvz., iš kukurūzų išeina geras silosas, bet jame nedaug baltymų. Todėl sėjant kukurūzus, verta įterpti druskas baltymų kiekio padidinimui. 

Auginant žoles silosui, naudojama standartinė technologija: esant 50 % drėgnumui nupjauta žolių masė vytinama, smulkinama, po to 3 paras nuolat tankinama. Tačiau procese neišvengiamai vyksta proteino praradimai, reiškia, mažėja ir pašaro kokybė. Todėl į šviežiai nupjautą masę reikia dėti konservantus. Jų dėka galima gauti sveiką, pašarą, praturtintą dideliu baltymų kiekiu. Bet kartais nepakanka cukraus, sukeliančio pienarūgštį rūgimą. Kitą vertus, jeigu pašarinė žolė nušienauta neteisingai – vien konservantais padėties neištaisysime. Konservantai yra tik baigiamoji fazė siloso ruošimo technologijoje, jie ne visada būtini, bet tam tikrame etape juos naudoti verta. 

Varpines ir pupines žoles ūkyje galima sėti ir auginti atskirai, bet norint, kad pienarūgščio rūgimas vyktų geriau, patariama sėti žolių mišinius. 

Sunkiai silosuojamoms žolėms naudojami ir biologiniai, ir cheminiai konservantai. Būna taip, kad orai neleidžia suvytinti žolę iki optimalios sausos konsistencijos – turi būti 40 % sausos medžiagos, bet liucernoje baltymų daugiau. Jeigu liucernos nesuvytinsime iki 40 % sausos medžiagos, jos neįmanoma bus silosuoti. Tokiais atvejais galima naudoti cheminį konservantą, kuris duos papildomus 10 % sausai medžiagai. 

Konservantai padidina siloso stabilumą ir dėl to jis gali laikytis silosavimo tranšėjoje ilgiau. Stabilumas reikalingas ir paimant silosą iš tranšėjos, kad neprasidėtų pakartotinė fermentacija. 

Kaip išvengti praradimų siloso laikymo metu

Praradimų laipsnį lemia siloso paruošimo technologija. Pirma, būtina sukurti beores (anaerobines) sąlygas: užtikrinti kuo didesnį žalios masės smulkinimą (1,5-4), kruopščiai sutankinti ir visiškai sandariai supakuoti plėvele. Gerai sutankinta masė laikosi be kokybės praradimų. Panaudojus teisingą technologiją praradimai gali siekti nebent tik 10 %.

Svarbu atsižvelgti ir į oro drėgnumo sąlygas, antraip gali įvykti vandens praradimai iš siloso, sumenkinant jo kokybę. Kartu su vandeniu prarandami cukrus, karatinas, kitos vertingos maistinės medžiagos. Problema sprendžiama konservantais. Fermentuodami šviežiai nupjautą žolę jie neleidžia karščiui ir drėgmei sugadinti pašaro kokybės. Silosas tuomet gali būti laikomas 1-2 metus ir daugiau.

Šalyje, kur klimato sąlygos nestabilios, visada rekomenduojama turėti rezervines siloso ir pašarų atsargas. Tam vertėtų jų paruošti 1,5 karto daugiau normos.