„Kad ir kaip myliu savo karvutes, teks jas parduoti“, — atsiduso Meilūnų kaimo ūkininkė Sandra Bieliauskienė. Pasak jos, daug metų pieninių veislių galvijus laikė, bet taip blogai, kaip dabar, dar niekad nėra buvę.

Nuleido rankas

Anot S. Bieliauskienės, su penkiomis ūkyje laikomomis džersių veislės mišrūnėmis ji atsisveikinti planuoja šį rudenį. „Per vasarą palaikysiu, bet daugiau tai jau — ne, ne, ne...“ — rankas kryžiuoja moteris.

Ji svarsto, gal savo reikmėms pasilikti vienintelę karvutę, vardu Tapkė, duodančią riebų ir baltymingą pieną, iš kurio galėtų pasigamini skanų sūrį prie kavos.

Priežastis, kodėl nusprendė atsisakyti pieno ūkio, pasak pašnekovės, elementari — neapsimoka veltui dirbti. „Už pieną, mums, smulkiesiems, moka tik kiškio ašaras — 18 centų už kilogramą. Žinant, kokias išlaidas tenka patirti — ir pašarus ruošiant, ir techniką samdant, ir pašarų priedus, vaistus perkant ir visa kita... viskas iš idėjos. Pavyzdžiui, kur matyta, kad už parduotą veršelį mokėtų 116 eurų, nors 20 eurų kainavo karvės sėklinimas, 20 — vadinamieji ženklinimo „auskarai“... Apsiveršiavusiai karvei reikia įvairių papildų, kad atsigautų... Tai, duokdie, kad 50 eurų liktų. Savo darbą, sugaištą laiką, paaukotą sveikatą dėl ūkelio, jeigu įskaičiuotum, tai... Geriau neskaičiuoti“, — emocingai kalbėjo ūkininkė.

Liūdina S. Bieliauskienę ir nelygybė, kodėl stambiesiems ūkiams už pieną mokama dvigubai daugiau. „Niekaip nesuprantu ir nesuprasiu tokios politikos, kodėl didžiųjų ūkių gaminamas pienas brangiau apmokamas. Tai — smūgis į paširdžius kaimo žmogui, kuris laikėsi iš paskutiniųjų, kad nereikėtų prašyti valstybės pašalpų. Taip skaudu matyti, kad nebeliks nieko tame kaime. Medicinos punktus naikina, autobusai vis rečiau važiuoja, įsidarbinimo galimybių, jei neturi savo mašinos, beveik nėra, o iš melžiamų karvių laikymo nepragyvensi“, — vardija S. Bieliauskienė.

Pribaigs griežti reikalavimai

Biržų rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Tadas Micikevičius sako, kad apskritai keista, kaip dar smulkieji ūkiai laikosi, esant tokiai nepalankiai politikai. „Aš sakyčiau, visi ūkiai laikosi „ant vilties“, nes, jeigu jos nebūtų, tai seniai viskas būtų baigta su ūkininkavimu“, — įsitikinęs T. Micikevičius.

Jo pastebėjimu, jeigu šalies valdžia nesiims atitinkamų veiksmų, bus dar blogiau. „Ūkininkus pribaigs griežti reikalavimai, kurie yra pertekliniai, o smulkiesiems ūkiams apskritai jie sunkiai įgyvendinami. Labai paprasta pasakyti — darykit sūrius ir varškytę, jais prekiaukite turguose. Tam, kad galėtum tai daryti, privalai investuoti į įrangą 15 — 20 tūkst. eurų ir tokia kaina, jeigu turi savo patalpas. Kiek metų reikės dirbti, kad investicija atsipirktų ir neštų pelną?

Penkerių metų neužteks. O kur dar krūvos leidimų ir kita biurokratinė našta... Mano nuomone, reikėtų mažinti reikalavimų kartelę“, — komentavo T. Micikevičius.

Pasak Biržų rajono ūkininkų sąjungos pirmininko, trūksta palankesnio valdžios požiūrio į ūkininkus. „Kas Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje yra tik rekomendacijos, pas mus — prievolė. Norisi, kad valdžia su ūkininkais bendrautų ne per langus“, — kalbėjo jis.

Du keliai – likviduoti arba didinti ūkį

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos narė, ūkininkė Vaidutė Stankevičienė teigė, kad šiuo metu Biržų rajone yra viena smulkioji ūkininkė, turinti kelias karvutes ir gaminanti sūrius bei kitus pieno gaminius. Taigi, skaičiai rodo, kad toks pavyzdys neužkrečiantis — mažieji ūkiai eina kitu keliu — likviduojasi arba... plečia žemės plotus.

„Su pieno ūkiais Lietuvoje visada buvo blogai. Nors esame Europos Sąjungoje, pieno supirkimo kainos visada buvo mažiausios, palyginti su kitomis šalimis. Mums nusileidžia nebent Latvija, kurioje kainos dar mažesnės. Žinant, kad pagal pieno supirkimo kainas esame nuo galo antri, nelabai guodžia. Turint vos kelias karves neįmanoma išgyventi. Laikosi tik tie smulkieji ūkiai, kurių savininkai turi papildomus uždarbius, pavyzdžiui, dirba samdomą darbą ir darbdavys sumoka sveikatos draudimą, kitus mokesčius. Viena karvė, šiandieniniais paskaičiavimais, vidutiniškai duoda apie keliasdešimt eurų pajamų... Todėl, norint išgyventi iš pieno ūkio, reikia laikyti bent penkiasdešimt galvijų“, — sakė V. Stankevičienė.

Jaunimas nesiryžta perimti ūkių

Pasak savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjos Sandros Balčiūnienės, Biržų rajone yra 400 ūkių, kurie laiko 4891 pienines karves.

„Iš tiesų mažėjimas vyksta ir jis neišvengiamas, o pagrindinė priežastis, kad jauni žmonės nesiryžta perimti senelių ar tėvų pieno ūkių, nes tai sunkus darbas, „pririšantis“ žmogų. Antra priežastis — mažos pieno supirkimo kainos“, - teigė S. Balčiūnienė.

Biržų rajono savivaldybės duomenimis, mūsų krašte vyrauja smulkūs pieno ūkiai (162 ūkininkai laiko nuo 1 — 2 karvių, 85 laiko nuo 3-5 karvių, 53 laiko nuo 6-10 karvių, 56 laiko 11-20 karvių).

„Savivaldybė teikia visą įmanomą pagalbą, konsultacijas, padeda užpildyti deklaracijas, reikalingus žurnalus“, — pridūrė S. Balčiūnienė.