Pušų genetiniai draustiniai: kur šiandien gimsta rytdienos miškai

Pušų genetiniai draustiniai – tai vietos, kuriose saugomas miško „paveldas“, perduodamas iš kartos į kartą per sėklas. Čia augančios vietinės pušys – tai medžiai, kurie per šimtmečius prisitaikė prie Lietuvos klimato, dirvožemio, ligų ir kenkėjų.

Valstybinės miškų tarnybos Miško genetinių išteklių skyriaus vedėjas Darius Raudonius pažymi, kad genetinių išteklių išsaugojimas yra ilgalaikė valstybės investicija į ateities miškų stabilumą:

„Kiekviena draustinio pušis turi unikalų genetinių savybių rinkinį: vienos atsparesnės sausroms, kitos – šalčiams, trečios – kenkėjų daromai žalai. Kuo daugiau skirtingų savybių populiacijoje, tuo didesnė tikimybė, kad miškas išliks stiprus ir gebės prisitaikyti prie klimato kaitos. Tačiau kai didžioji populiacijos dalis yra vienodo amžiaus, kaip tai dažnai nutinka genetiniuose draustiniuose, medynas tampa labiau pažeidžiamas. Vienodas amžius reiškia ir vienodesnes savybes, o tai mažina atsparumą ligoms, audroms ir sausroms.“

Būtent todėl, pabrėžia D. Raudonius, genetiniuose draustiniuose taikomi specialieji kirtimai ir sėklų ruošos praktika – tai priemonės ne naudojimui, o unikalaus medyno išsaugojimui.

Specialieji kirtimai padeda atverti erdvę savaiminiam atsinaujinimui ir sukurti skirtingų amžiaus grupių medyną, kuris yra atsparesnis natūralioms grėsmėms. Šie kirtimai nėra intensyvūs ir atliekami tik ten, kur tai teikia realią genetinę ir ekologinę naudą.

Sėklų ruošos darbai taip pat paremti biologiniais dėsningumais. Paprastoji pušis subrendusius kankorėžius laiko aukštai lajoje, kol pavasarį natūraliai išbyra sėklos. Ant žemės randami tik tušti, jau be sėklų kankorėžiai – todėl jų rinkimas nuo paklotės ne tik neduotų naudos, bet ir neužtikrintų vietinės populiacijos genetinio identiteto. Dėl to sėklos renkamos tik nuo medžių, ir tik derlingais metais, kurie pasitaiko retai – vidutiniškai kas 5–6 metus. Tokiu metu dera daugiau medžių, įvyksta platesnis kryžminimasis, o surinktos sėklos pasižymi didesne genetine įvairove.

Tam, kad šios priemonės būtų taikomos atsakingai, kiekvienas sprendimas draustiniuose pradedamas nuo nuodugnios vietos apžiūros ir vertinimo. Specialistai įvertina medynų derėjimą, kankorėžių gausą, sklypo ekologinę vertę, ir tik tada priima sprendimą, ar konkrečioje vietoje specialieji kirtimai ar sėklų ruoša iš tikrųjų reikalingi. Tikslas – ne tik išsaugoti esamus medžius, bet ir užtikrinti, kad ateities pušynai būtų sveiki, įvairūs ir genetiškai stiprūs.

Genetiniai draustiniai – tai tarsi gyvos laboratorijos gamtoje, kuriose šiandien kaupiamos žaliavos rytdienos miškams. Rūpindamiesi jais dabar, leidžiame Lietuvos miškams išsaugoti savo tapatybę ir atsparumą ateities žmonėms bei ateities klimatui.