Kelionės per rudenį

Rytas – kaime. Po pirmųjų šalnų ramiai krinta klevo lapai, mirga spalio rasos žolėje, o katinas Konstantinas jau grįžta iš medžioklės. Praėjo nerimastinga vasara, dabar mėginame irtis toliau. Mano mažieji draugai pratinasi prie naujos vietovės ypatumų ir reikalavimų. Paukščių ūkelio gyvenimas kupinas įvairių išbandymų, svarbiausia, kad esame visi drauge.

Tie neregimi, bet tvirti tarpusavio saitai lieka nepažeisti. Skraidančių ežerų likimai legendose persipina su mano „Skraidančio“ paukščių ūkio likimu. Ir mes, nusileidę į naują vietovę, vertiname išgyvenimo sąlygas. Paukščiai tiria naujas erdves, kuriose daug svetimų ir keistinų mums dalykų, išbandymų, svetimos informacijos, mažai vandens. Visą rugsėjį paraisty siautė briedžių patinai, kurių didingu maurojimu žavėjomės vėlyvo vakaro ar ankstyvo ryto valandomis. Dabar vis dažniau atkeliauja Rudoji, nes paukščių klegesys pritraukia jos dėmesį. Lapės viešnagės į kiemą kelia didelių rūpesčių šuneliui Aikui.

Antinas ant kupros

Vieną pavakare išleidau paukščius žoliauti. Rudens giedroje visiems buvo smagu džiaugtis paskutinėmis šilumos akimirkomis. Gaidys Grafas su vištomis, antys ir žąsys skabė užsilikusių pienių lapus, ieškojo sliekų, plasnojo laisvėje. Aikas įslinko į namus ir, nuvirtęs ant grindų, pamiršęs visą sargybą, ramiai šildėsi saulės spinduliuose.

Staiga išgirdau žąsino Jovaro trimitą, kieme kilo netikėtas šurmulys, bėgikės antys storais balsais skelbė pavojų. Pirma, kaip visada, išbėgau pati, Aikas iš paskos. Paukščiai visi sutartinai šaukė, o per pievą jau skuodė lapė su vedliu antinu ant kupros! Vijomės su Aiku bėglę, kuri, supratusi, jog svoris per didelis, kad sėkmingai pabėgtų nuo mūsų, metė antiną ir nėrė į pirmus pasitaikiusius krūmelius. Aikas neatsiliko ir geroką gabalą kelio lydėjo lodamas vagilę. Antinas sveikas ir gyvas grįžo namo, bet tikrai stipriai išsigandęs, nes visą vakarą elgėsi itin santūriai.

Kostas – mano sargybinis

Katino Konstantino istoriją jau skaitėte daugelis ir gerai žinote, kaip mažas padarėlis buvo priglaustas paukščių ūkelyje, kaip susidraugavo su visais, kaip jį augino ir auklėjo iš gyvūnų globos namų atkeliavusi senutė vokiečių aviganė Ara ir mano medžiotojas katinas Pjeras. Šis duetas užaugino Konstantiną, kuris dabar toks ypatingas.

Kostas jaunas, jam pora metų, bet kiekviename žingsnyje jau liudija beribę ištikimybę man. Didelėmis akimis stebėdamas aplinką, dažnai regi tai, ko mes nepastebime. Nežinau, gal katinas jaučiasi esantis šunimi, nes niekam nejaučia didelės baimės, vis aplenkdamas Aiką bėgimo varžybose, šuniui primena, kad tobulėjimui ribų nėra. Jis dažnai trinkteli savo nosiuku į Aiko nosį ir ramiai atsigula šalia. Aikas tik tyliai urzgia, bet niekas nekreipia dėmesio į jo nepasitenkinimą.

Kostas dabar – nenustygstantis vietoje, vis ieškantis nuotykių, dažnai grįžtantis su laimikiu namo. Geras medžiotojas nuolatos rūpinasi namų gerove. Vieną vakarą ilgai skaičiau, sapnuodamas dienos nutikimus Kostas gulėjo šalia. Staiga virš atsiklijavusių tapetų lopų, visai palubėje, išlindo peliuko galva… Nespėjau net riktelėti iš netikėtumo!

Tarsi žaibo trenktas, mano katinas šovė į palubę dideliu šuoliu, galinėmis kojomis atsirėmė į lentyną su knygomis, o nusileido ant žemės jau su peliuku dantyse. Tada Konstantinas išdidžiai nukeliavo į virtuvę.

Kas jie – mano širdžiai?

Vaikams ir nevaikams rašau apie tokias smagias gyvenimo akimirkas, mėgindama perteikti visos gyvasties beribę jungtį dvasiniais saitais. Girdėtos vaikystės pasakos apie „Gaidelį, kurį lapė nešė“ ir visos kitos, neginčijamai įtakojo mūsų kartų asmenybių formavimui, ne vartojimu paremtai žmogaus dvasinei brandai. Visos pasakos mokė mus mylėti, regėti, nebijoti jausti. Nežinau, kodėl jas kažkas pavadino pasakomis, nors jų istorijos ne visada pajėgios pralenkti tikrovę, kokia kartais būna skirta atskiram žmogui.

O dabar, labai prašau visus tėvelius neskubinti savo atžalų į suaugusiųjų gyvenimo keliones, neatimti ir netrumpinti jų išjaustos vaikystės pasakos, kurioje gyvena skaidruma bei tikrumas – per mažus dalykus mokantys mylėti svarbius ir didelius.

O mano širdžiai mažieji draugai lieka savotiškomis atramomis, žaismingais vedliais, mokančiais neprarasti grožio spalvų visuose išbandymuose ir padedantys išlikti visose būties negandose. Mes drauge.