2007 m. baigęs karinę tarnybą Izraelyje, Yoelis Straussas negalėjo sulaukti, kada galės grįžti namo, melžti karves ir daugiau užsiimti pienininkyste. Yoelis yra trečiosios kartos atstovas, dirbantis šeimos ūkyje Moshav Sede Ilan, sekdamas savo tėvo Ariye ir mirusio senelio Yitzhako Strausso, žinomo kaip Itzu, pėdomis. Išgyvenęs Holokaustą, Itzu persikėlė iš gimtosios Vengrijos į Izraelį ir 1952 m. įkūrė ūkį. Žydų agentūra jam skyrė 3 melžiamas karves, kelias vištas ir žemės sklypą.

Pieno ūkis Izraelyje

Šiandien ūkyje iš viso laikoma 200 holšteinų veislės karvių ir 150 pakaitinių telyčių banda. Yoelis ūkyje dirba ne visą darbo dieną kartu su savo tėvu ir broliu Yackobu, tačiau tikisi, kad kada nors galės dirbti visą darbo dieną ir toliau puoselėti šeimos tradicijas. Šiuo metu Yoelis dirba atrajotojų mitybos specialistu „Ambar" pašarų gamykloje, taip pat kartais bendradarbiauja su Izraelio pienininkystės mokyklos savininku Ofieru Langeriu.

Yoelis sako: „Mano tėtis nuo vaikystės dirbo kartu su seneliu, derindamas darbą ūkyje su vadovavimu regioniniam pašarų centrui, gaminančiam pašarą karvėms ir avims. Visą gyvenimą dirbau ūkyje, o 2007 m. baigęs tarnybą kariuomenėje pradėjau aktyviau dalyvauti. Mūsų ūkis yra tik 5 hektarų, įskaitant ir pastatus”. ,Šiuo metu mano tėtis ūkiui vadovauja visą darbo dieną, o aš ir mano jaunesnysis brolis jam padedame. Taip pat samdome 2 darbuotojus iš Tailando", - pridūrė jis.

Izraelyje veikia pieno pramonės kvotų sistema, o Yoelio ūkiui per metus skiriama 2,16 mln. litrų.

Pieno gamyba ir karvių veisimas

Yoelis priduria: „Didžiąją dalį pieno stengiamės pagaminti vasaros mėnesiais, nuo gegužės iki spalio, nes jei žiemos sezono metu pagaminame per daug, esame baudžiami. Mūsų karvės melžiamos 3 kartus per dieną, iš vienos karvės primelžiama 12 000 kg pieno, ištaisyto į 305 dienas, 3,8 proc. sviesto riebalų ir 3,35 proc. baltymų."

Veisimui Yoelis naudoja holšteinų spermą iš Izraelio kooperatyvo „Sion", o apie 10 proc. šios spermos importuojama iš JAV. „Mažo genetinio potencialo karvėms - maždaug 5 % bandos - naudojame mėsinių galvijų spermą. Visi mūsų vyriškos lyties veršeliai 60 dienų amžiaus parduodami auginti kitam kaime esančiam ūkiui".

Melžiamų karvių banda skirstoma į 2 grupes: pirmaveršes ir turinčias 2 ar daugiau laktacijų. Visos karvės ištisus metus laikomos patalpoje ir šeriamos TMR. Pienas parduodamas antrai pagal dydį Izraelio pieno gamyklai „Tara". Rugsėjo mėn. pieno kaina buvo 2,4 NIS, arba 0,59 EUR už litrą. Karvės melžiamos su 2002 m. atnaujinta „Afimilk" įranga ir 1982 m. statytoje tvarte.

Pašarai ir technologijos ūkyje

„Visus pašarus gauname iš vietinės pašarų gamyklos, priklausančios vienam iš kaimo pienininkystės ūkių. Naudojame 4 skirtingus TMR - 1 melžiamoms karvėms, 1 augančioms telyčioms, 1 jaunoms 4-9 mėn. amžiaus telyčioms ir sausų karvių racioną", - sako jis ir priduria: "Veršeliai gauna 18 proc. baltymingų granulių. O karvėms ir telyčioms, kurioms artėja veršiavimasis, prie TMR pridedame 3 kg 18 proc. granulių."

Yoelis mėgsta sekti naujausias technologijas ir praėjusiais metais įsigijo „Urban" pasterizatoriaus vagoną pienui, jauniems veršeliams šerti. Kadangi Izraelyje karvės laikomos gana šiltai, didžioji dalis ūkyje investuojamų lėšų skiriama aušinimo sistemoms ir ventiliatoriams, kad būtų išvengta karščio streso ir kitų susijusių problemų. Yoelis tikisi, kad pieno ūkis Izraelyje turi gerą ateitį, tačiau norint, kad jo šeimos ūkis būtų sėkmingas, reikia įveikti tam tikrus iššūkius.

Pieno ūkio ateities planai

„Mūsų ateities planuose - ūkio plėtra, nes turime pakankamai vietos 400 melžiamų karvių ir 250 pakaitinių telyčių. Tikimės, kad pieno pramonė ir ateityje išliks pelninga, nes norėtume kasmet padidinti gamybą 100 000 litrų. Plėsdami bandą tikimės verslą išplėtoti iki tokio lygio, kad mes su broliu galėsime dirbti namuose visą darbo dieną."

Yoelis pasakoja apie kai kuriuos iššūkius: „Pastarąjį dešimtmetį mūsų problemos [apima] pieno produktų, taip pat ir žalio pieno, importą iš Rytų Europos šalių. [Kita] problema - mėšlo tvarkymas. Kasmet vis sunkiau laikytis reglamentų, o mums reikia sugalvoti, ką daryti su visomis srutomis." Jis tęsia: „Kol kas visą karvių mėšlą laikome didelėse talpyklose ir pavasarį paskleidžiame laukuose. Kadangi patys turime tik kelis hektarus, mėšlą taip pat tiekiame keliems kitiems netoliese esantiems ūkininkams, kurie augina javus ir daržoves."

Kitas rūpestis - augalinės kilmės pieno patekimas į rinkas, sako Yoelis. „Nežinome, kaip tai paveiks bendrą pieno suvartojimą, bet viskas, ką galime daryti, yra tai, ką darėme per pastaruosius 70 metų: gaminti pieną ir išlaikyti savo karves laimingas", - priduria jis.