Rumunijos šeimos ūkis puoselėja šimtmečių piemenystės tradicijas
Gyvulininkystė Europoje – tai ne tik pieno, mėsos ar sūrio gamyba. Tai ir kaimo gyvybingumas, biologinės įvairovės išsaugojimas, kraštovaizdžio puoselėjimas bei šimtmečius gyvuojančių tradicijų tęstinumas. Tą puikiai iliustruoja Rumunijos Brašovo apskrityje įsikūręs „Ferma Căţean“ – šeštosios kartos šeimos ūkis, kurio istorija siekia daugiau kaip 300 metų.
Europos Komisija šį ūkį pristato kaip vieną geriausių pavyzdžių, įrodančių, kad tradiciniai gyvulininkystės metodai ir šiuolaikiniai tvarumo tikslai gali puikiai papildyti vieni kitus.
Šimtmečius gyvuojanti tradicija
Kiekvieną pavasarį, nutirpus sniegui Karpatų kalnuose, tūkstančiai avių leidžiasi į ilgą kelionę kalnų ganyklų link. Rudenį jos sugrįžta į slėnius. Toks sezoninis gyvulių perkėlimas tarp žemumų ir aukštikalnių vadinamas transhumancija – sena piemenystės tradicija, įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Būtent šią tradiciją iki šiol puoselėja George Catean šeimos ūkis.
Šiandien ūkyje laikoma apie 1 400 avių, 120 galvijų, o pašarams ir augalininkystei naudojama 300 hektarų žemės. Kartu išsaugomi tradiciniai sūrių gamybos būdai, vietinės gyvulių veislės ir natūralus ganymas kalnų pievose.
Kodėl transhumancija aktuali ir šiandien?
Nors iš pirmo žvilgsnio toks ūkininkavimo būdas gali atrodyti kaip praeities reliktas, specialistai pabrėžia, kad jis išlieka itin svarbus siekiant tvarios žemdirbystės.
Vasarą gyvuliai ganosi aukštikalnių pievose, todėl žemumų ganyklos spėja natūraliai atsigauti. Taip efektyviau panaudojami gamtos ištekliai, mažėja papildomų pašarų poreikis, o gyvuliai gauna įvairiapusį natūralų pašarą.
Tokia sistema padeda išsaugoti pusiau natūralias pievas, kurios yra vienos vertingiausių biologinės įvairovės buveinių Europoje. Jose gyvena šimtai augalų, vabzdžių ir paukščių rūšių, kurioms būtinas reguliarus ganymas.
Vietinės veislės – ateities garantas
George Catean įsitikinęs, kad vietinių veislių išsaugojimas yra ne mažiau svarbus nei produkcijos kiekis. Pasak jo, tradicinės veislės dažnai primelžia mažiau pieno nei intensyviose sistemose naudojami gyvuliai, tačiau jos pasižymi kitomis savybėmis – yra atsparesnės klimato kaitai, puikiai prisitaikiusios prie kalnuotų vietovių, geba gyventi teritorijose, kuriose gausu stambiųjų plėšrūnų, tokių kaip vilkai ar lokiai. Tokie gyvuliai padeda išsaugoti genetinę įvairovę ir didina viso Europos gyvulininkystės sektoriaus atsparumą ateities iššūkiams.
Tradicijos ir inovacijos – ne priešininkės
Rumunijos šeimos ūkis paneigia nuomonę, kad tradicinis ūkininkavimas nesuderinamas su šiuolaikiniais aplinkosaugos reikalavimais.
Pašarai auginami pačiame ūkyje, todėl mažėja priklausomybė nuo svyruojančių pašarų kainų pasaulinėje rinkoje. Natūralus ganymas leidžia sumažinti gamybos sąnaudas, kartu išlaikant aukštą gyvūnų gerovės lygį.
Be to, pašarinių ankštinių augalų, ypač liucernų, auginimas gerina dirvožemio derlingumą, o sezoninis ganymas padeda išlaikyti gyvybingą kaimo ekonomiką.
Europos Komisijos teigimu, tokie ūkiai rodo, kad ateities gyvulininkystė gali būti grindžiama ne vien naujomis technologijomis, bet ir šimtmečius kaupta praktine patirtimi.
Aktualu ir Lietuvai
Lietuvoje taip pat netrūksta šeimos ūkių, kuriuose gyvulininkystė perduodama iš kartos į kartą. Nors sezoninis gyvulių varymas į kalnų ganyklas mūsų šalyje nėra paplitęs, daugelis ūkių taiko ganyklinę gyvulininkystę, augina vietines gyvulių veisles, gamina tradicinius pieno produktus ir prisideda prie pievų bei natūralių buveinių išsaugojimo.
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ir Lietuvos vietinių veislių – Lietuvos juodmargių, žalųjų, šiurkščiavilnių avių, vietinių arklių bei kitų genetinių išteklių – išsaugojimui. Tai svarbi ne tik kultūrinio paveldo, bet ir klimato kaitai atsparesnio žemės ūkio dalis.
ŽŪR pozicija
Lietuvos žemės ūkio rūmai ne kartą yra pabrėžę, kad šeimos ūkiai išlieka Lietuvos kaimo pagrindu. Būtent jie ne tik gamina maistą, bet ir puoselėja kraštovaizdį, saugo tradicijas, kuria darbo vietas bei palaiko kaimo bendruomenių gyvybingumą.
Rumunijos „Ferma Căţean“ pavyzdys dar kartą primena, kad tvari gyvulininkystė prasideda nuo atsakingo požiūrio į gyvulius, dirvožemį ir gamtą. O tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, gali tapti ne kliūtimi, bet stipriu konkurenciniu pranašumu kuriant ateities Europos žemės ūkį.
