Aviacijos panaudojimas žemės ūkyje – jokia naujiena senesnės kartos žemdirbiams. Pamenu, kai sovietmečio laikais, dar 1961 m. gyvenant Rietave, šalia miesto Vatušių kaime buvo vietinės reikšmės aerodromas, tiksliau, lygus laukas, kur kildavo AN-2 (nuotr.) ir iš lėktuvų buvo barstomos trąšos, kalkinama kolchozų žemė.

Sužinojęs, kad lakūnai už „chruščiovinį“ rublį gali paskraidinti „kukurūzniku“ AN-2, surinkęs keletą norinčių klasiokų pakilau į dangų. Beveik tiesiogine prasme, nes lėktuvo pilotas, kiek leido lėktuvo vairalazdė, kilo maksimaliai į viršų ir aukščiausiame taške išjungė variklį. Beveik tiesiogine prasme smingant stačiai žemyn, tūnojau stipriai įsikibęs į bunkerio turėklą, kur talpinami kroviniai, su vienintele mintimi – jei neįsijungs variklis, liks man gyventi paskutinės sekundės. Bet likus kažkiek metrų iki žemės, virš parko medžių „kukurūzniko“ pilotas įjungė variklį ir mes sėkmingai pasiekėme žemę. Nuo tada buvo gana ilgas laikotarpis, kai bijojau skristi – ne tik tokios klasės, bet ir keleiviniais reaktyviniais lėktuvais. 

Ignalinos rajone vienas iš tokių aerodromų buvo Kaneišių kaime (Vidiškių paukštininkystės tarybiniame ūkyje). Čia dirbę AN-2 lakūnai taip pat mėgo paišdykauti. Kartą skrisdami į šokius Grybėnuose, mandravodami sudužo statoko kalno papėdėje ir visi žuvo. Tai buvo apie 1976–1978 m. Dar įsiminė nemažai atvejų, kai trąšų ar kalkių gumulai sudaužydavo gyventojų šiferinius namų stogus – red.).

Kol buvo pigus kuras, stipresni kolchozai sovietmečiu lėktuvais naudojosi gana ilgai, itin kalkinant rūgščias dirvas. Bet brangstant kurui, šių paslaugų po truputį buvo atsisakoma. Ne visuomet pavykdavo trąšas ir kalkes tiksliai išberti (nes tekdavo gana aukštai skraidyti). Tada jos neretai patekdavo į melioracijos griovius ir kitus vandens telkinius. 

Bet laikai pasikeitė ir oro erdvę užvaldė dronai. Kasdien girdime apie dronų panaudojimą Rusijos kare prieš Ukrainą, kur jie tapo jau dominuojančiais. Bet nemažiau svarbus dronų panaudojimas darosi ir žemės ūkyje. Ekspertai mano, kad dronai pasėlių produktyvumą gali padidinti iki 15 proc., sumažinti trąšų ir pesticidų sąnaudas net iki 20 proc., padėti efektyviau veikti tausojant gamtą. Taigi, visiems akivaizdu, kad dronų panaudojimo galimybės yra didžiulės ir manoma, jog tai per pastarąjį dešimtmetį žemės ūkyje yra svarbiausia naujovė. Tik reikia stebėtis, kodėl dronai nepanaudojami miškų ūkyje, kur žieviagraužiai tipografai masiškai naikina eglynus. Kyla logiškai pagrįstas įtarimas – gal kam tai naudinga, kad parceliuojant medieną, kuo daugiau bus iškirsta eglynų? 

Nors dronai gali labai prisidėti prie žemės ūkio produktyvumo kėlimo, bet ir jie ne visagaliai. Visagalė yra klimato kaita, kurios suvaldyti niekaip nesiseka. Dronais negalima gelbėtis nuo sausros ir liūčių, škvalų, galingų šalnų. Kasmet dėl klimato kaitos vis dažnėja stichinių reiškinių ir daugeliu atveju žemės ūkio veikla tampa tarsi loterija.

Bus ar nebus pavasarinės galingos šalnos, ar kamuos sausros ir liūtys, ar siaus škvalai – niekas to nepajėgus tiksliai prognozuoti. Bene vienintelė išeitis – po truputį judėti link perėjimo prie uždaros vertikalios žemdirbystės. Ir jau judama ta kryptimi. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, uždarose vertikaliose erdvėse kultivuojamos žaluminės daržovės, bandoma jau auginti ir uogines kultūras, o galutinė grandis būtų grūdinės kultūros. Tada jokie vis dažnėjantys gamtos kaprizai nebūtų pavojingi, kenksmingi, stabiliai aprūpinant žemės ūkio produkcija. Esu apie tai jau rašęs. Tai realizacijai reikia tik daug ir pigios elektros energijos, kurios, deja, dar nepajėgiame pasigaminti (reikiamo tam kiekio).