Gegužės 1 d. Rimšės ir Naujojo Daugėliškio seniūnijų sandūroje, ties Strilungių kaimu, netoli valstybės sienos buvo užfiksuota meška, kuri prie valstybės sienos priėjo iš Lietuvos pusės. Kadangi pereiti į Baltarusiją jai sutrukdė fizinis barjeras (tvora su koncertinos užtvaru), pasižvalgiusi meška grįžo į Lietuvos gilumą. Ją pasienyje nufilmavo pasienio vaizdo kameros. Tai jau ne pirmas atvejis. Per pastaruosius kelerius metus meškos buvo pastebėtos Kazitiškio, Švedriškės apylinkėse. Labanoro girioje. Lietuvoje jos dar klaidžioja Biržų, Rokiškio rajonuose, vidurio Lietuvoje. 

Dar vis manoma, kad jos yra tik prašalaitės, užklydusios iš gretimų valstybių (iš Rusijos per Latviją, Baltarusijos). Bet gamtininkai jau sako, kad Lietuvoje jos ir žiemoja, viena tokių esą apsigyvenusi Labanore. Pasak mokslininkų, mums reikia susitaikyti su tuo, kad anksčiau ar vėliau jos sugrįš. 

Meškos Lietuvoje išnyko prieš šimtmetį. Lietuva yra vienintelė viso regiono valstybė neturinti lokių. Latviai, estai, lenkai, baltarusiai turi. Žemaičiai neturi jau 150 metų, nors jų net herbe yra meška. Jas mes „suvartojome“. Keptos meškos letenos buvo labai didelis delikatesas, skanėstas, o jų kailis vertingas, taip pat ir taukai. Tad jos buvo medžiojamos. Kadangi Lietuvoje miškai palyginti su aplinkinių šalių miškais maži, o tarpukariu miškingumas išvis buvo dvigubai mažesnis nei dabar, tai jos neturėjo ir kur gyventi. 

Reikia tam tikrų sąlygų, kad meškos grįžtų į Lietuvą. Reikia vieno svarbaus dalyko – ramybės. Lietuvos miškai nėra dideli, juos gausiai lanko žmonės – kas grybauja, uogauja, kas eina pasivaikščioti, daug gyventojų vyksta automobiliais, be to, miškai pastaraisiais metais gausiai kertami, tai meškoms trukdo įsikurti. Vienai meškai reikia net 300 000 hektarų teritorijos. Jos nesupranta tokių dalykų kaip valstybės sienos, jei tik nėra fizinės sienos. Tokia dabar yra su Baltarusija, tad iš jos lepečkojės jau neateis, o kaip gegužės 1-osios atveju – ir neišeis. Jos tą pasienio regioną – ar tai būtų Biržų ar Labanoro giria – laiko savo teritorija, ją apeina ir grįžta atgal.

Gyventojams reikia daugiau domėtis apie meškas, kad tai nebūtų netikėtumas, nes iš baimės žmonės prisigalvoja nebūtų dalykų. Pavyzdžiui, Estijoje gyvena 500 lokių ir niekas į juos nekreipia dėmesio. Gyvūnų elgesys keičiasi, jie prisitaiko prie pakitusių sąlygų, tą gali padaryti ir meškos. Gyvūnai prisitaiko gyventi netoli žmogaus. Gamtininkai teigia, kad meškos turėtų teigiamos įtakos mūsų bioįvairovei. Kiekvieno stambaus gyvūno buvimas miške turi pliusų. Pavyzdžiui, jeigu nebūtų vilkų, tai neegzistuotų ir Labanoro giria, nes vilkai gano kanopinius žvėris, kurie nuėda jaunąją miško kartą. Jeigu jų nebūtų, miškai neatsikurtų, nes niekas neužaugtų. Kokią įtaką turėtų meškos, pasakyti sunku, nes mes jų seniai neturime. Bet ekologai žino, kad visi stambūs plėšrūnai turi tik teigiamą įtaką biologinei įvairovei. 

Meškos yra visaėdės – minta skruzdėmis, kitais vabzdžiais, uogomis, medžių lapais, bet gali ir medžioti. Kadangi žiemą maisto susirasti sunku, jos užmiega žiemos miegu. Tad į miškus dėl meškų tikrai nereikia bijoti eiti. Kaip ir visų laukinių gyvūnų atžvilgiu, svarbu laikytis pagarbaus atstumo. Daug didesnė tikimybė, kad miške tave užpuls briedis, nei lūšis, vilkas ar meška. Gamtininkai tikina, kad meška visada stengsis nesutikti žmogaus. Vis dėlto, ką reikėtų daryti, jeigu dėl kokios nors priežasties kontakto su meška išvengti nepavyktų. Yra du keliai. Jei meška pagalvos, kad ją puola, ji gali gintis, teoriškai yra galimybė, kad gali užpulti. Ar ji agresyvi, galima atpažinti iš to, jei ji atsistoja ant dviejų kojų. Kiekvienas gyvūnas prieš puldamas parodo, kad jis ketina tą daryti, žmogui reikia suprasti tuos ženklus. Pavyzdžiui, meška atsistoja ant dviejų kojų, briedis – pašiaušia keteros plaukus. Jei meška agresyvi, tada yra du būdai. Vienas – stengtis pačiam tą mešką išgąsdinti. Reikia iškelti rankas aukštai ir rėkti kiek tik gali. Meškos yra pakankamai baikštūs gyvūnai. Jei tai nepadeda, galima kristi ant žemės ir prisidengti pačias jautriausias vietas, kur galėtų būti padaryti rimti žalojimai. Keliais užsidengti pilvą, o rankomis – kaklą. Ir gulėti susisukus ant žemės. Meška apuosčius supras, kad grėsmės nėra, ir pasišalins. Reikia laukti, kol ji nueis toli, nes jei per anksti atsikeli, ji gali grįžti. Bet pas mus tokios informacijos vargu ar prireiks. Nei Estijoje, nei Rumunijoje, kur gyvena daug meškų, atvejų apie žmonių užpuolimus girdėti neteko. Meška neturi jokio intereso į žmogų, nes jis nėra jos maisto šaltinis.

Rengiant straipsnį pasinaudota gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus interviu žiniasklaidai.

Jonas BALTAKIS, („mignalina.lt“)