Motinos šviesa
Artėjant Motinos dienai, tarsi sugrįžtame į pradžią – ten, kur pirmą kartą pajutome rūpestį, šilumą ir besąlygišką meilę. Tai laikas, kai tylūs prisiminimai tampa garsesni už kasdienybę, o paprasti žodžiai „ačiū, mama“ įgauna ypatingą svorį.
Šįkart – jautrus pokalbis su daugeliui telšiškių gerai pažįstamu Antanu Gaudiešiumi. Jo istorijoje atsiveria ne tik sūnaus meilė mamai, bet ir gyvenimo vertybės, kurios išlieka net tada, kai brangiausių žmonių jau nebėra šalia.
Motinos dienos proga norisi pradėti nuo Antano mamos Vencislavos Gaudėšienės – moters, apie kurią sūnus negali kalbėti be jaudulio. Ji nugyveno ilgą, prasmingą gyvenimą, sulaukė garbingo 100-mečio, o jau treji metai, kai ilsisi Aukščiausiojo globoje. Sutapimas ar ne, tačiau mūsų pokalbis vyko balandžio 16-ąją – dieną, kuri Antanui pažymėta ypatingu ilgesiu, nes tądien mama išėjo Anapilin.
Antanas – jauniausias iš šešių vaikų, šiemet atšventęs 75-metį. Mama jam buvo ypatingas žmogus, įskiepijęs svarbiausias gyvenimo tiesas: būti geru žmogumi ir niekada neprarasti tikėjimo. Mama jam dažnai kartodavo paprastą, bet gilią mintį: „Sūneli, mylėk Dievą ir jis tau padės.“ Šie žodžiai lydėjo ir tebelydi Antaną visą gyvenimą.
Rūpinimasis šimtamete mama tapo ne tik pareiga, bet ir prasmingu kasdienybės keliu. „Svarbiausia – nuvežti į bažnyčią, paruošti valgį, pasirūpinti higiena“, – paprastai, bet su pagarba pasakoja Antanas. Šalia visada buvo ir žmona Rasa, kurios palaikymas tapo tvirtu ramsčiu sunkesnėmis akimirkomis.
Paklaustas, kas jam padėdavo išlaikyti stiprybę, Antanas nedvejodamas atsako – šeima. Būtent artimųjų buvimas šalia suteikia jėgų net tada, kai kasdienybė pareikalauja daugiau nei įprasta.
Sūnaus patirtis aiškiai atskleidė, ką reiškia mylėti ir gerbti mamą ne žodžiais, o darbais. „Mama suteikė galimybę ateiti į šį pasaulį. Kiekvienam reikia mylėti savo tėvus“, – sako jis. Ši mintis skamba kaip paprasta tiesa, tačiau būtent paprastume slypi didžiausia jos galia.
Antanas tiki, kad jo mama ilgaamžiškumą pasiekė dėl tvirto tikėjimo. Tikėjimas buvo jos stiprybė, vedusi per gyvenimą ir padėjusi išlikti šviesiu žmogumi iki pat pabaigos.
Šiandien Antanas rūpinasi ne tik savo šeimos atminimu, bet ir kitais žmonėmis. Ypač – mamos bičiulėmis ir draugėmis. „Tai vidinis noras“, – kukliai sako jis, tarsi pagalba kitam būtų savaime suprantama gyvenimo dalis, o ne išskirtinis poelgis.
Apie savo veiklą bendruomenėje Antanas kalba santūriai, tačiau vienas jo rūpestis išsiskiria ypatingu jautrumu. Jis prižiūri Švč. Mergelės Marijos statulą, stovinčią daugiabučių kieme Telšiuose, Karaliaus Mindaugo gatvėje. Ši statula atsirado dar 1991-aisiais, jo mamos rūpesčiu. Dabar Antanas ją perdažo, o tai darydamas – tarsi sugrįžta į pokalbį su mama. „Bedažydamas ją, apsikabinu ir pasikalbu tarsi su mama“, – prisipažįsta jis.
Visuomenėje, anot Antano, dėmesio vyresniems žmonėms po truputį daugėja, tačiau ar daugėja tikros artimo meilės – lieka atviras klausimas.
Daugeliui Antanas pažįstamas ir kaip dainininkas. Muzika jo gyvenime atsirado dar jaunystėje – būdamas šešiolikos, pradėjo dainuoti „Masčio“ klube ir nuo tada su daina nesiskiria. Muzika jam – ne tik pomėgis, bet ir būdas išreikšti tai, ko kartais neįmanoma pasakyti žodžiais.
Mama taip pat turėjo įtakos jo muzikiniam keliui. Ji buvo muzikali, girdėdavo sūnaus balsą ir skatino jį. Netgi svajojo jį matyti kunigu – galbūt dėl to tikėjimas ir muzika Antano gyvenime taip gražiai susipynė.
Dalyvavimas televizijos projektuose, tiek vienam, tiek kartu su dukra, paliko neišdildomų įspūdžių. Tačiau svarbiausia – ne scena ar aplodismentai, o tai, kad muzika leidžia išlikti savimi.
Antanas įsitikinęs, kad rūpinimasis žmonėmis ir kūryba vienas kitą papildo. Tai nėra dvi skirtingos gyvenimo kryptys – tai viena visuma, kurioje svarbiausia yra žmogus. Paklaustas, ką jam šiandien reiškia Motinos diena, jis atsako trumpai, bet žemaitiškai taupiai: „Šventas reikalas.“ Tai diena, kai prisiminimai tampa gyvi, o dėkingumas – ypač svarbus.
Jis ragina visus nedelsti ir kuo dažniau pasakyti mamoms „ačiū“. Už gyvenimą, už rūpestį, už viską, ką turime. O tiems, kurie dar gali rūpintis savo tėvais, linki paprastų, bet esminių dalykų – meilės ir kantrybės. Jei galėtų dar kartą pasikalbėti su mama, Antanas sakytų tik viena – nuoširdžiausius padėkos žodžius.
Kad Vencislava be galo mylėjo savo sūnų, liudija ir jos paliktas prisiminimų sąsiuvinis. Jame – ne tik gyvenimo istorija, bet ir ypatingas ryšys su sūnumi, įamžintas žodžiais: „Antanėli, Sūneli! Tavo mamytės biografija. Mano džiaugsmui nėra ribų!“ Atsiminimų puslapiuose atsispindi ir Telšių bažnytinio gyvenimo istorija, garbių dvasininkų įtaka jos asmenybei.
Vencislava buvo mylima kolegų, gerbiama telšiškių. Kultūringa, inteligentiška, smalsi, suburianti visus bei nešanti į kitų sielas Dievo žodį – tokia ji išliko žmonių atmintyje. Galbūt šias savybes dar vaikystėje ugdė jos teta, caro laikų inteligentė ir mokytoja, pas kurią ji augo.
Pokalbio pabaigoje Antanas palieka paprastą, bet gilią žinutę: tikra meilė pajaučiama mylint artimą žmogų. O artimesnio už mamą, ko gero, nėra. Jo manymu, Motinos diena – tai ne tik šventė. Tai priminimas sustoti, padėkoti ir apkabinti Motinas. Kol dar galime.
