Tai nebuvo varžybos, tai nebuvo oficialus renginys, bet jaukus bendraminčių, norinčių išsaugoti Lazdijų krašto senąsias tradicijas, pasibuvimas“, – taip apie praėjusį šeštadienį Pakirsniuose vykusią rudeninio arimo arkliais talką pasakojo viena iš renginio organizatorių – Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Ingrida Neverdauskienė.

Algimanto Antano Macionio idėją surengti rudeninį artojų, ariančių arkliais, susibūrimą palaikė apie trys dešimtys artojų, kuriuos draugėn subūrė Mantas Sujeta. Susirinkusių artojų gausa – akivaizdus patvirtinimas, kad arimo arkliais tradicija Lazdijų krašte dar tikrai gyva! Artojų amžius buvo nuo 11 iki 79 metų.

Kaip teigė I. Neverdauskienė, šio renginio tikslas – išsaugoti ir populiarinti arimo arkliais tradicijas, kad jos gyvuotų toliau, kad tai taptų išskirtiniu Lazdijų krašto tradicijų išsaugojimo ženklu.

Ingrida siekia, kad arimo arkliais tradicija Lazdijų krašte būtų įtraukta į Lietuvos nematerialiojo paveldo sąvadą, todėl norint parengti paraišką, reikia pateikti realių šios tradicijos gyvavimo faktų.

Lazdijai garsėja „Pirmosios vagos“ švente, kur artojai varžosi dėl nugalėtojo titulo, o Arimo talka buvo jaukus, nekonkurencinis artojų susibūrimas, kurio metu ariamas laukas, o paskui jis užsėjamas rugiais.

„Į renginį susirinko daug žmonių, buvo puiki atmosfera, artojai tarpusavyje nekonkuravo, vieni kitiems padėjo, nebuvo skambių kalbų, oficialumo. Man tai buvo tikrumo diena“, – sakė Ingrida.

Ji džiaugėsi, jog Lazdijų rajone yra artojų, kurie arimo arkliais paslaptis paveldėjo iš senelių ir tėvų ir jas toliau perduoda savo vaikams ir anūkams.

Ingrida prisiminė, jog arimas mūsų kultūroje buvo labai svarbi veiklos sritis – šeimos maitintojo darbas, todėl lietuvių tautosakoje yra daug posakių, susijusių su arimu.

„Tik tas, kas yra bandęs arti arkliais, supras posakio „Nespaudęs norago, nekąsi pyrago“ prasmę. Arimas yra labai vertingas mūsų kultūrai, manau, kad ši tradicija bus tęsiama toliau“, – sakė I. Neverdauskienė.

Kalbėdama apie talką Pakirsniuose, ji džiaugėsi šio krašto žmonių geranoriškumu ir noru prisidėti. Naujosios Kirsnos moterys pagamino artojams gardžius pietus, bendruomenės nariai nupynė talkos dalyviams vainikus.

„Norime išsaugoti gyvąją patirtį, organizuoti edukacijas, saugoti savo savivertę. Jei ši tradicija bus įtraukta į Lietuvos nematerialiojo paveldo sąvadą, turėsime parengti veiklos planą penkeriems metams ir visokeriopai plėtoti šią tradiciją“, – kalbėjo I. Neverdauskienė.

"Dzūkų žinios"