„Tikras senovinis bulviakasis Dzūkijoje tik parūko“, – pasidžiaugia Rita Sabestinienė, Stebulių ateities bendruomenės narė. Šios bendruomenės nariai nutarė padėti Laimutei Malinauskienei iš Jurčiūnų kaimo nukasti bulves. „ Laimutė – labai geras žmogus. Ji labai daug dirba ir bendruomenės labui. Jai mes labai rūpime. Laimutė ūkininkauja, turi visokios technikos, jeigu tik ko prireikia, Laimutė ir atlekia: tai su kokia mašina, tai baldus parveža, tai su kultivatoriumi. Turi galingus trimerius, pjauna žolę kaip vėjas. Ji – gera šeimininkė, skaniai gamina. Versli, daug idėjų turi. Tai kaip tokiam žmogui nepadėti? Privalu padėti“, – teigia Rita. Pati Laimutė stebuliškiams padeda todėl, nes mato, kaip jie stengiasi.

Todėl visi, be didelių kalbų ar raginimų, sugužėjo į bulviakasį, į Laimutės ūkį. Anot Ritos, dirbta buvo taip, kaip tėvai išmokė dirbti, džiaugtis vieni kitais ir gyvenimu! „Seniai tokiame bulviakasyje ir būta. O dirbti mums visiems smagu, kaip ir šokti ar prie stalo susėsti“, – tvirtina Rita. Būrys žmonių puolė bulvių kasti, pati Laimutė – bandų kepti. „Spėjome ir padainuoti, ir bulves surinkti“, – sako Rita, kuri ir savo muzikos instrumentą – akordeoną – nusivežė į bulviakasį.

Daug žmonių, darbai virte virė. „Visi sulėkėme, vyresniųjų bendruomenės narių jau neprašėme ateiti, bet jaunesni į talką atvažiavo: bulves greit nukasėme“, – sako Rita. O kaip derlius? „Mums atrodo, kad bulvės geros, daug, gal labai didelių nebuvo, bet neblogos, pati Laimutė sako, kad prastokos, buvę žymiai geresnių derlių. Nors žemė gera, tačiau lietaus nebuvo, matyt, bulvėms drėgmės trūko, nes pavytusių buvo“, – pastebi Rita.

O paskui – vaišės kieme po medžiu. Oras – kaip užsakytas: šilta, smagu. „Laimutė prikepė krosnyje bulvinių bandų ir švilpikų – šiuškių. Taip skanu buvo, kad nė kąsnelio neliko“, – tarsteli Rita. O prie stalo – gražus bendravimas, visi linksmi, pasakojimai tik su humoru.

Dar ir puiki ekskursija po Laimutės ūkį surengta: aprodė savo namus, gėlynus, visas savo valdas ir kraštovaizdį. „Ten atsiveria tokie gražūs horizontai, o ir tie krantai, grioviai žavesio suteikia“, – pastebi. Rita atkreipė dėmesį, kad ten labai gražios vietos: gamta – įspūdinga. „O Lamutės ūkyje gyvulių, paukščių galybė. Gyvena viena, visi darbai ant jos pečių. Dukra – Australijoje, sūnus – Anglijoje, kita dukra – Druskininkuose. Pastaroji daugiausia padeda“, – sako. Laimutės gyvuliukai ir paukščiai laisvai vaikščioja, mat ji gyvena vienkiemyje. „Kieman ateina ir ožkutės, ir net buliukai sumąsto užsukti“, – juokiasi Rita.

Po bulviakasio Stebulių ateities bendruomenės nariai dar raugs kopūstus žiemai, sumąstė, kad iškas krienus, pagamins žiemai pagal senovinį receptą. „Gal Dievas duos, palis, tai lengviau iškasti pavyks“, – tikisi. Krienų daug priaugę, gaila gerą gamtos dovaną išmesti nepanaudojus. „O iškasti reikia, nes ne vietoje auga, bet dar ankstoka juos kasti“, – žino.

O kol bulvių augintojai bulves kasa, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ir Lietuvos zoologijos sodo specialistai susirinko į jau tradiciniu tapusį „vėžliakasį“, kuris kasmet vyksta Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose. „Vėžliakasis“ – vieną kartą metuose. Šiemet kaip niekada anksti. Šilti orai paskatino balinius vėžliukus lįsti iš dėčių ir ieškoti vandens telkinių. Specialistai pastebi, kad tokiems mažiukams išgyventi būtų sunku. Jų priešai – ir lapės, ir usūriniai šunys, ir net miškinės skruzdės.

O jie, anot specialistų, lyg sumaišę metų laikus jau dabar, rudenį, pradėjo lįsti iš po žemių. Kai kurios dėtys jau tuščios. Į pagalbą mažyliams atskubėjo specialistai: iš nesaugių dėčių baliniai vėžliukai iškasti ir perduoti į patikimas rankas – į Lietuvos zoologijos sodo specialistų rankas, kur saugiai peržiemos ir kitais metais vėl sugrįš namo, į Dzūkiją, į vietines balas. Šiemet žiemojimui iš nesaugių dėčių į Lietuvos zoologijos sodą žiemojimui perkelta 66 baliniai vėžliukai.

Baliniai vėžliai saugomi ne tik Lietuvoje, bet ir visos Europos mastu. Tai itin jautri ir nuo ypatingų buveinių priklausoma rūšis. Veistis šie reti ropliai pradeda labai vėlai: patinėliai lytiškai subręsta būdami 10 metų, patelės – 15–20 metų arba dar vėliau. Dėl to šis jų populiacijos gausinimo projektas, prasidėjęs 2010 metais, kuomet į Lietuvos zoologijos sodą žiemojimui buvo perkelti pirmieji vėžliukai, yra ir turi būti tęsiamas ilgą laiką, norint sulaukti teigiamų pokyčių. Dabar balinių vėžlių populiacija gerokai padidėjusi, tačiau pradėti darbai tęsiami. Prieš 10 metų buvo priskaičiuojama iki 500 suaugusių gamtoje likusių balinių vėžlių, šiuo metu, manoma, kad jų skaičius padvigubėjo.