Prastėjant Lietuvos pieno rinkos situacijai šią savaitę Lietuvos ūkininkai sukilo į protestą – gamina kryžius, pieną pila į laukus ar jį dalija nemokamai. Smarkiai kritusios pieno supirkimo kainos į neviltį varo ir Panevėžio rajono ūkininkus, tačiau šie akcijose nedalyvauja ir pieno nedalija, mano, kad tokia iniciatyva naudos neduos.

Ūkininkai prašo pieno perdirbėjų, prekybininkų ir valdžios susisėsti prie bendro stalo ir pasikalbėti, nes pieno litro supirkimo kaina jau dabar kai kuriems ūkiams nepadengia gamybos sąnaudų ir reiškia nuostolingą veiklą bei turimų pieno ūkių likvidavimą.

O tuo metu, kai ūkininkai skaičiuoja nuostolius, pienas, atkeliaujantis iki parduotuvių lentynų, išbrangsta net penkis kartus – natūralus pienas superkamas po maždaug 30 ct, o pieno litras vartotojui kainuoja kai kur net ir 1,8 Eur.

Ūkininkai nisuvylę

Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja Zita Bakanienė teigia, kad situacija kaip niekada sudėtinga:

„Dauguma ūkininkų dar nežino, kokios bus pieno supirkimo kainos vasario mėnesį. Jie nusivylę ne tik dėl kainų, bet ir dėl to, kad pateikę projektus turėjo ilgai laukti jų vertinimų. Patvirtinimus jie gavo praėjusiais metais, kai kardinaliai pasikeitė situacija, pasikeitė kainos ir galimybės įgyvendinti tuos projektus. Be to, žemdirbius ir mus, kaip vartotojus, piktina, kad pieno kainos parduotuvėse nemažėja. 1 litras pieno kainuoja 1,79 euro, o ūkininkai vasarį už litrą tikisi gauti po 27 centus. Jie visi nusiminę ir nemato ateities, nors pieną parduoda skirtingiems supirkėjams.“

Neturi, kur trauktis

Upytėje įsikūrusios įmonės „Genetiniai ištekliai“ vadovas Audrius Zalatoris šiuo metu laiko apie 300 melžiamų karvių, kasdien čia surenkama po 5 tonas pieno, jis parduodamas žemės ūkio kooperatyvui „Pienas LT“.

„Už litrą pieno sausį gavome po 37 ct, tai 10 ct mažiau už geriausią buvusią kainą. Kokios bus vasario kainos, dar nežinome, bet savaime aišku, kad jos kris kaip ir visur, čia nebus išimtis“ , – mano A. Zalatoris.

Prie šiuo metu šalyje vykdomų protesto akcijų ūkininkas nesijungia, nes mano, kad pieno pilstymas ar kryžiaus statymas problemų neišspręs.

„Visų pirma turime kalbėtis. Prie bendro stalo turi sėsti visi: gamintojai, perdirbėjai, prekybininkai ir valdžia, bet nieko panašaus nevyksta. Mes nė karto kartu nesusėdom. Perdirbėjai mums numušė kainas, siūlo tiek ir ne daugiau, o mes neturime kur dėtis, pieną juk reikia realizuoti. Čia ne augalininkystės sektorius, kur vienais metasi žirnius gali sėti, kitais – ne. Čia gyvuliai, sistema, nenutraukiama grandinė. Išpjausim karves ir jau niekas jų nesugrąžins, – sako A. Zalatoris.

Reikalinga parama

Anot jo, jei perdirbėjai mokėtų 40 centų už litrą, niekas pieno nepilstytų per tvorą. Paklaustas, jei ūkininkams už pieną būtų mokami didesni pinigai, ar kiltų kainos ir vartotojams, A. Zalatoris pasakyti negali, bet išeitį mato: „Valstybė rado būdą, kaip gyventojams kompensuoti elektros kainą, tai ir čia būtų galima pritaikyti panašų modelį. Turime problemą ir valstybė privalo įsikišti su tam tikru paramos krepšeliu.“

Anot ūkininko, ir jiems viskas brangsta: energetika, žaliavos, medžiagos ir jų kainos auga kiekvieną mėnesį. Be to, pakilus minimaliam uždarbiui, darbuotojams mokami didesni atlyginimai, o pajamos neauga, priešingai – mažėja. Tuo metu perdirbėjų ir prekybininkų apetitas toliau auga bevalgant. „Niekas jų nevaldo – nenori ar negali – nežinau. Jeigu jie nevaldomi dirbo dvidešimt metų, tai kaip jiems dabar uždėsi kokį apynasrį. Niekas ir niekada jų nevaldė, todėl dabar priėjome prie katastrofos“, – sako A. Zalatoris.

Pasak ūkininko, jeigu situacija nesikeis, numatomi trys scenarijai. „Pirmas – yra ūkininkai ir bendrovės, kurie investavo ir dabar yra skolingi bankams, manau, jiems dabar blogiausia. Antras – yra, kurie truputį anksčiau ar mažiau investavo ir jau kažkiek turi „lašinių“ – ne paskutiniais centais gyvena. Tai šie dar kažkiek pakentės. Trečia dalis ūkininkų spjaus į viską ir parduos gyvulius. Kam kentėti, nervintis, jie tikrai ieškos būdų, kaip gyventi lengviau“, – pasekmes vardijo ūkininkas.

Užvaldė godumas – kantrybė senka

Apie esamą trapią situaciją kalba ir Gegužinės kaime ūkininkaujantis Raimondas Vitkauskas. Jis teigia, kad šiuo metu ūkyje išlaidos viršija pajamas:

„Taip išeina, kad mes dirbame dėl kažko, bet juk niekas dėl to kažko dirbti nenori, visi norime turėti bent minimalų pelną. Pas mus jo nėra – jį išsidalija visa aplinka. Ir protesto akcijos rengiamos ne iš gero gyvenimo. Dirbi kažkam, kai tau nelieka nieko – liūdna ir kantrybė senka. Mėnesį taip galime pragyventi, kažkaip dantis sukandę. Per tiek laiko nenumaus kelnių žemiau kelių. Bet kas toliau? Tai nėra mėnesio problema, manau, kad pusę metų tikrai bus bandoma manipuliuoti padėtimi.“

„Juos užvaldė godumas. Visi sakė, kad dirbo nuostolingai, bet visgi įmonės viešai dalijasi pasiektais pelnais. Taip pelną galima parodyti ir vienokį, ir kitokį, galima investuoti mažiau ar daugiau, į kokią lentelę įdėsi tuos skaičiuos, tokius ir turėsi. Tuo prisidengę, kaip visose srityse, visi keliauja į priekį. Tik birža susvyravo į minusinę pusę, visi moka numušti, pavyzdžiui, pieno kainą, o kai atgal sugrąžinti, reikia labai daug laiko“, – teigia pašnekovas.

Ūkininko nuomone, minėtų trijų grandžių atstovai turėtų būti arti vienodumo. „Kuo ūkininkas prastesnis už perdirbėją ar už lentyną, kurioje stovi pienas? Nieko nematau prasčiau, priešingai – matau dar sunkesnį darbą. Nesakau, perdirbėjai taip pat investuoja į įrangą, technologiją, tik skirtumas tas, kad investicijos jiems turi atsipirkti per dvejus–trejus metus, o ūkininkui – per dvidešimt metų, nes jis juk gali palaukti, jis kantrus, jis iškęs“, – kalbėjo R. Vitkauskas.

Dirba į minusą

R. Vitkausko ūkyje gamybos vadovu dirbantis Sigutis Siudikas patvirtino, kad pieno pardavėjai yra itin pažeidžiami ir priklausomi.

„Kiti Europos ūkininkai gauna paramą iš valstybės ir solidarumą iš visų rinkos dalyvių. Pernai labai brangiai buvo ruošiami pašarai, brango trąšos, pesticidai, sėklos, kuras, darbo jėga, o šiandien pieną parduodame nuo 27 iki 30 centų. Sudėjus visas dedamąsias dalis, dirbam žemiau savikainos. Pernai pieno kaina buvo pakilusi, tad, ir šokus elektros kainoms, turėjome pliusą. Jeigu žiūrint iš to, kad pernai turėjom pliusą ir dabar tik pirmas mėnuo, kai esame minuse, gal dar ir per anksti pulti į depresiją“, – ramiai kalbėjo S. Siudikas.

Tačiau, anot gamybos vadovo, dėl to didėja atskirtis. „Kažkas uždirba, kažkas investuoja, kažkas planuoja, o mes turime gyventi iš santaupų. Tai reiškia, kad mes konkurencinėje kovoje vis tiek pralaimim, mažėja perkamoji galia. Mūsų produkcija atpigo daugiau kaip 40 procentų. Tai ką mes galima pasakyti, planuoti ir padaryti?“, – retoriškai klausia S. Siudikas.

Pasak jo, dabartinėje situacijoje už pieno litrą ūkininkams turėtų būti mokama mažiausiai 35 –40 ct.

„Kad visiems būtų gerai, ir galutiniam pieno produkcijos vartotojui turėtų būti nustatytos antkainių lubos. Kai prasideda šimtaprocentiniai antkainiai ir šimtaprocentinis uždirbimas, kai vienas uždirba, o kitas pradirba, atsiranda gilios duobės, iš kurių ne visi išsikapsto. Didžiausia problema – nėra verslo reguliavimo“, – teigė S. Siudikas.

Žibartonių žemės ūkio bendrovės direktorius Audrius Kliučininkas esamą situaciją taip pat įvardija kaip labai prastą.

„Nežinau, kokia išeitis būtų iš tokios situacijos, bet ji labai prasta. Juk mes negalime taupyti karvių sąskaita, jas mažiau melžti ar paduoti mažiau pašaro. Išmilžiai šiandien tikrai neblogi, tik kaina stebina. Viskas brangsta, o pieno supirkimo kainos žymiai nukrito. Kol kas išgyvenam ir prie pienininkų protestų dar nesijungiam, pieno nedovanojam ir nepilstom – jis kainuoja ir turim darbuotojams išmokėti atlyginimus. Žiūrėsim, kaip bus ateityje, ir ko imsimės konkrečiai, parodys laikas“, – kalbėjo A. Kliučininkas.

Žada pokyčius

Žemės ūkio ministerija informuoja, kad nuo paėjusių metų spalio pieno supirkimo kaina ėmė mažėti dėl ženkliai kritusių grietinėlės, sviesto ir kietojo sūrio kainų užsienio rinkose. Lietuva eksportuoja iki 70 procentų pieno produkcijos. Taip pat pastaruoju metu ėmė mažėti pieno produktų vartojimas ir vidaus rinkoje. Dėl šių priežasčių sumažėjus mūsų šalyje pagamintos pieno produkcijos konkurencingumui ir susidarius nepalankioms pardavimų sąlygoms, pieno produktų perteklius kaupiamas sandėliuose. Be to, naujos produkcijos gamybą stabdo rinkų ir kainų neapibrėžtumas.

Dėl ženkliai kritusių žaliavinio pieno supirkimo kainų artimiausiu metu bus inicijuojami teisės aktų keitimai, kuriais būtų siekiama, kad žaliavinio pieno supirkimo kainos būtų indeksuotos pagal pieno produkcijos pardavimų kainas; kartu su bazine pieno supirkimo kaina mokami priedai būtų skaidrūs, sąžiningi ir visiems suprantami; žaliaviniu pienu būtų galima prekiauti pieno aukcionuose, kai pieno kainas būtų galima stebėti realiu laiku, o ne po mėnesio, kaip yra dabar.

Ministerija pažymi, jog artimiausiu metu pieno gamintojai galės pasinaudoti valstybės parama teikiant lengvatines paskolas apyvartiniam kapitalui papildyti. Paskolos trukmė – iki šešerių metų, taip pat numatyta galimybė paskolos grąžinimą atidėti iki vienerių metų, o metinė palūkanų norma nustatyta nuo 1,28 iki 3,03 procento.

(„jp.lt“)