Žvarbią dieną pusny įstrigusi kėdainietė dėkoja savo gelbėtojui

Snieguotą rytą slidžiais keliais netikėtai pavaduoti kolegos išskubėjusi kėdainietė Vitalija Masevičienė nenujautė, kad visai netrukus į bėdą pateks pati. Aristavos gyventojams užsakytą maistą vežusi moteris, ieškodama reikiamo adreso, ne tik paklydo, bet ir bejėgiškai įstrigo pusnyje. Ilgiau kaip valandą žvarbiu oru automobilyje prabuvusiai Vitalijai į pagalbą atskubėjo aristavietis Egidijus Argustas.

„Negaliu patikėti, kad yra tokių gerų žmonių. Iš streso net pamiršau savo didvyriui deramai padėkoti, todėl labai norėčiau savo istorija pasidalinti su jumis, – šiltai kalbėjo į redakciją paskambinusi Vitalija. – Dėl manęs – visiškai nepažįstamos moterėlės, Egidijus surengė tikrą gelbėjimo operaciją.“

Netinkamas posūkis

„Sausio tryliktą dieną pavadavau savo darbuotoją, kuriam sugedo automobilis. Turėjau į Aristavą pristatyti maistą, – istoriją pradeda Vitalija. – Išvažiavau rami. Nors sąlygos vairuoti buvo ne pačios geriausios, bet maniau, kur jau aš – tokia gudri moteris kaime pasiklysiu… Kaip vėliau paaiškėjo, pervertinau savo jėgas, – pripažįsta kėdainietė. – Pasukau ne į tą keliuką ir įvažiavau į pusnį. Kur akys matė, iš visų pusių buvo tik balti laukai, o aš viena ir negaliu niekur pakrutėti.

Pradėjau sukti galvą, kaip prisišaukti pagalbos. Galiausiai gavau telefono numerį, kuriuo paskambinus atsiliepė šis nepaprastas žmogus – aristaviškis Egidijus Argustas, – pasakodama šioje vietoje moteris su juntamu palengvėjimu atsidūsta. – Kadangi buvau labai susinervinusi, iš jaudulio niekaip nesugebėjau Egidijui tiksliai pasakyti, kur aš esu. Jis manęs klausė, ką matau aplinkui, o buvo tik sniegu nukloti laukai ir daugiau nieko.

Savo buvimo vietai nustatyti mėginau į pagalbą pasitelkti žemėlapį internete „Google maps“, bet iš streso, matyt, nesugebėjau juo tinkamai pasinaudoti: telefono ekrane temačiau kažkokius plotus, tolimų kaimų pavadinimus ir tašką laukuose – save…“

Viltį prarado Vitalija, bet ne gelbėtojas

Vitalija jau buvo beprarandanti viltį, tačiau atkaklusis Egidijus ryžtingai ieškojo toliau.

„Šitas žmogus visą valandą manęs ieškojo po visas apylinkes, kantriai klausinėjo, pro kokius objektus pravažiavau, kad bent taip galėtų atsekti mano maršrutą, – toliau dalijasi kėdainietė. – Kai jau neturėjau jokios vilties, galiausiai pamačiau link manęs artėjančias automobilio šviesas. Tai buvo Egidijus!

Jis gražiai, mandagiai, be jokių nervų ar piktų žodžių, sklandžiai truktelėjo tą mano baltą mašinėlę iš pusnies, apsuko ją, kad galėčiau saugiai tęsti kelionę. O dar Egidijus, važiuodamas iš paskos, mane lydėjo iki pat pagrindinio kelio ir paaiškino, kur važiuoti toliau. Jis tiek daug dėl manęs padarė, nors aš jam visiškai svetimas žmogus, kurį jis matė pirmąsyk.

Negaliu atsistebėti šio kraštiečio gerumu. Juk galėjo sakyti: „Ponia, pirmiausia susižinok, kur tu esi, o tada skambink. Neturiu laiko po laukus bobučių ieškoti.“

Egidijus ne padėjo, o tiesiog išgelbėjo mane! Aš – vyresnio amžiaus moteris, tad nebūčiau pajėgusi pėsčiomis įveikti ilgą atstumą, kad susirasčiau pagalbos.

Egidijus nepagailėjo nei laiko, nei kuro, kad mane rastų ir išvaduotų iš tos pusnies. Esu nustebinta, jog šiais laikais, kai žmonės susvetimėję, atitolę vienas nuo kito, vis tik atsiranda tarp mūsų tokių didvyrių, kurie nenumoja ranka į svetimą bėdą.“

Pamiršo paklausti net vardo

Nurimus širdžiai Vitalija suprato savo gelbėtojui iš streso nei padėkojusi, nei jo vardo ar pavardės paklaususi. O tokie didvyriai, kėdainietės įsitikinimu, negali likti inkognito.

„Sąžinės graužiama paskambinau Vilainių seniūnui Antanui Bružui, nes Aristava – šios seniūnijos valdos, – tęsia pašnekovė. – Padiktavau seniūnui savo gelbėtojo telefono numerį, papasakojau, kaip šis žmogus atrodė. Galiausiai seniūnas padėjo išsiaiškinti, kas gi mane išvadavo.

Egidijus ir jo poelgis man buvo stebuklų stebuklas. Esu jam labai dėkinga ir dar daugiau – jaučiuosi pakylėta, kad šalia mūsų yra tokių neabejingų kraštiečių.“

Ne pirma „gelbėjimo operacija“

Susisiekėme su pačiu Egidijumi, kad ne tik dar kartą perduotume nuoširdžią Vitalijos padėką bei papildytume pasakojimo detales – buvo smalsu sužinoti, ar dažnai šiam aristaviškiui tenka vykdyti tokias „gelbėjimo operacijas“.

„Tenka, tenka įsitraukti į panašias gelbėjimo operacijas, – nusišypso gero ūpo nestokojantis didelės širdies Egidijus. – Dažniausiai žmonės ir prašo išvaduoti iš pusnių, bet tai būna vietiniai, o šįsyk sulaukiau nepažįstamos moters skambučio. Nustebau, bet jei žmogui bėda, tai ką čia daug galvoti – reikia skubėti, nes juk dar ir šalta – buvo 10 laipsnių šalčio.“

Egidijus pasakoja Vitaliją radęs visai nuklydusią į šoną nuo tikrojo jos kelionės tikslo.

„Ji stovėjo laukuose. Kai radau, net pats nusistebėjau, kaip ji ten papuolė. Vis tik juk visur buvo balta, tad ne vietiniam žmogui išties sunku orientuotis, – supratingai vertina Egidijus, Aristavos bendrovėje dirbantis ūkvedžiu. – Mūsų įmonė stengiasi padėti bendruomenei ir Aristavos žmonėms. Geri darbai bei pagalba šalia esančiajam – mūsų įmonės politika.

Žinoma, viskas priklauso ir nuo paties žmogaus sąmoningumo – jei norėsi, visada rasi, kaip pagelbėti.“